Rašydamas apie gynybos išlaidas, jau esu minėjęs Nepriklausomybės aušros laikų frazę „Už visą metinį biudžetą jūs vieną amerikonišką naikintuvą gal nupirktumėt“ ir apie tai, kodėl ji buvo pakankamai tiksli. Taip pat užsiminiau, jog už metinį dabarties gynybos biudžetą mums „išeitų“ jau kelios dešimtys naikintuvų, bet...jie yra labai brangūs. Prie mums taip patinkančių kainų svarstymų („ a kodėl taip brangiai?“) mes dar grįšime, kol kas – apie prioritetus.
Parklupdyti valstybę ir jos valią gintis neįžengiant fiziškai į jos teritoriją, teoriškai įmanoma. Tačiau teorija, ko gero, su praktiniu įgyvendinimu artimiausiai susijusi buvo 1999-ųjų Jugoslavijos kampanijos metu, kuomet NATO, 78-ias dienas naikino taikinius šioje valstybėje, pasitelkusi daugiau kaip 30 laivų bei virš 1000 karo orlaivių armadą. Politiniai tikslai buvo pasiekti, tačiau niekam nekilo abejonių, jog sugalvojus šią šalį okupuoti (žinoma, NATO panašių tikslų neturėjo) resursų reikėtų kur kas daugiau ir visų pusių nuostoliai būtų didžiuliai.
Nuo pat I-ojo Pasaulinio karo sklandantys įsitikinimai, kad šalį galima nugalėti neįžengus į jos teritoriją, vien tik aviacijos ir raketų smūgiai neišlaiko istorinio laiko patikrinimo.
Taigi, Lietuvos kariuomenė ir gynybos strategai pasirinko vienintelį logišką ir teisingą sprendimą – šalies gynybinius pajėgumus pradėti stiprinti nuo Sausumos pajėgų raumenų „masės ir ryškumo“ didinimo, kalbant jau sportiniais terminais. Lietuvos kariuomenė augina savo kovinių Sausumos pajėgų batalionų galią, sąjungininkai papildo mūsų gynybos „mitybą“ savaisiais pajėgumais, o Zokniuose netoli Šiaulių bei Estijos Amari (netoli Talino) kariniuose oro uostuose dislokuoti Baltijos oro policijos misiją atliekantys NATO koviniai junginiai, kilus konfliktui, tikėtina, būtų nedelsiant performatuojami į kovinių misijų junginius. Pridėjus Lenkijos Malborko karinį oro uostą ir kitus, net už Atlanto esančius kovinius vienetus, kurie ne kartą lankėsi treniruočių misijose virš Lietuvos – Lietuvos padangė būtų dengiama iš oro Sąjungininkų pagalba.
Reziumuojant, formuojame kietą „kumštį“ ant žemės turėdami draugų priedangą iš oro, o jau vėliau...
Artimiausią dešimtmetį o gal ir daugiau galime apie tai daug negalvoti – tai kainuoja sunkiai suvokiamus pinigus. Aš, kaip ir dalis jūsų, mielai matyčiau dvigubus lietuviškus kryžius ne tik ant transportinių Karinių oro pajėgų „Spartan‘ų“, lengvųjų L-410 ar treniruotėms skirtų L-39 atakos lėktuvų, tačiau ir ant F-35 ar mažiau modernių kovinės aviacijos vienetų, bet...
II-ojo Pasaulinio karo išvakarėse vieno kovos lėktuvo kaina nedaug skyrėsi nuo tanko kainos. Antai, sovietinis И-16 kainavo apie 140 000 rublių, o tankas БТ-7 – kiek daugiau negu 100 000 rublių. Tiesa, И-16 buvo iš faneros, dengtas plieno lakštais, o tankas, pasenęs jau II-ojo PK masteliais, tačiau sovietinio ginklų gamybos komplekso pasididžiavimas, tankas T-34 kainavo daugiau kaip 200 000 rublių, tuo tarpu Mig-3 – vienas pagrindinių sovietų „naktinių“ naikintuvų, šios sumos nesiekė. Matome savotišką paritetą.
Vertinant to meto Vakarų valstybių situaciją, aptinkame panašias tendencijas. Pagrindinis JAV tankas M4 Sherman, kainavo, priklausomai nuo modifikacijos, tarp 45 000 ir 65 000 JAV dolerių, o vienas pagrindinių amerikiečių oro kovos „arkliukų“– naikintuvas P-51 „Mustang“ – 52 000 USD.
6-jame XX-jo amžiaus dešimtmetyje situacija pradėjo sparčiai keistis – dėl orlaiviuose diegiamų elektroninių sistemų, reaktyvinių variklių paplitimo, oro kovos priemonių kaina pradėjo „lipti į viršų septynmyliais žingsniais“. Tarkime, vienas pagrindinių JAV žemės atakų orlaivių, puikiai kaudavęsis ir oro kautynėse Republic P-47 Thunderbolt, karo pabaigoje kainavo 83 000 JAV dolerių, kas dabartine verte reikštų apie 1 milijoną 200 000 JAV dolerių, tuo tarpu jo įpėdinis, Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II dar vadinamas „tankų naikintoju“, tačiau nepritaikytas oro mūšiams, 1994-ųjų metų kainomis kainavo daugiau kaip 13 milijonų USD.
Kiek anksčiau paminėjau F-35 ar „kiek mažiau modernius kovinės aviacijos vienetus“, kurie taip puikiai atrodytų papuošti dvigubais Jogailaičių kryžiais, tačiau...kainų „pasiutpolkė“, kaip mėgdavo rašyti dešimtmetį atgal žurnalistai, tiesiog bado akis. Vienas F-35‘ukas, žinoma, perkant juos ne po vieną, kainuoja nuo 94 milijonų JAV dolerių, jeigu galvotume apie šio orlaivio „B“ versiją (pritaikytą kilti nuo trumpesnių pakilimo takų), turėtume galvoti apie kainą viršijančią 120 000 000 žaliųjų užatlantės piniginių vienetų.
Savotiškas čempionas kainos prasme yra JAV 5-os kartos „nematomas“ oro viršenybės naikintuvas F-22. Įvertinus visos programos išlaidas ir pagamintų orlaivių skaičių, vieneto kaina sudaro... 339 000 000 JAV dolerių. „Auksinis kažkoks“ pasakysite jūs ir... būsite neteisūs.
Tuščio lėktuvo svoris siekia beveik 20 tonų, taigi, jeigu įvertintume 2005-ųjų metų (apytiksliai, F-22-kų gamybos ciklo vidurys) aukso uncijos kainą tarptautinėse rinkose, auksinė šio orlaivio statula galėtų kainuoti apie 272 000 000 JAV dolerių. Taigi, lėktuvas yra stipriai brangesnis už savo analogą nulietą iš gryniausio aukso.
Nusipirkti orlaivius yra maža projekto ir būsimų išlaidų dalis – praleiskime orlaivių bazavimą, infrastruktūrą ir aptarnavimą (visai nesenai Lietuvos kariuomenė pirko 1 (vieną) ledo nuo orlaivių šalinimo mašiną, kurios kaina viršija 900 000 JAV dolerių), įsivaizduokime, kad visą tai jau turime ir aptarnaujame. „Nebrangaus“ naikintuvo F-16 viena skrydžio valandos kaina prasideda nuo 8000 USD, mano paminėtiems F-35 ar F-22 šį skaičių reikia dauginti atitinkamai iš 3 bei 4-rių. Vidutinis 1 (vieno) naikintuvų piloto skrydžio laikas per metus (NATO šalyse) sudaro beveik 200 valandų.
Ar gali šalis sau leisti ir ar turi Lietuva pirkti naikintuvus? Kaip ne keista, atsakymai beveik vienareikšmiški – dabar, tikrai ne. Tolimesnėje ateityje tai privalu – artėdami prie vidutinio europietiško BVP/vienam gyventojui rodiklio mes negalėsime amžinai prašyti, kad belgai, lenkai ar prancūzai saugotų mūsų oro erdvę. Spėju, maždaug po 2030-ųjų, politikai ir kariškiai pradės viešai svarstyti šio brangaus, bet būtino pirkinio perspektyvas.
O kol kas belieka pavydžiai žiūrėti į dangų skrodžiančius draugiškus plieno sparnus įsivaizduojant ant jų lietuvišką dvigubą kryžių.