Iš kaimo kilęs ramaus būdo, apsiskaitęs vyras šalies prezidento pareigas ėjo net du kartus. Tačiau kaip ir daugumai daug pasiekusių žmonių, jam teko pavargti kol atrado savo gyvenimo pašaukimą ir atlaikyti ne vieną gyvenimo smūgį. Antanas Smetona vos nepasirinko kunigo kelio, vėliau dirbo teisininko padėjėju, redaktoriumi, dėstytoju, rašytoju. Dėl savo tvirto būdo ir įsitikinimų jam teko net kelis kartus pasėdėti kalėjime bei palikti mylimos šalies žemę.
Šis straipsnis grąžins jus į laikus, kai prieš šimtą metų A. Smetona ypatingai nepalankiomis sąlygomis bandė pakeisti Lietuvos likimą ir kovojo dėl gyvenimo nepriklausomoje šalyje. Kokia buvo vyro asmenybė? Kur jis užaugo? Kokius sudėtingus sprendimus jam teko priimti, valdant Lietuvą? Su kokiais sunkumais jis susidūrė? Ir kodėl daugelis iki šiol vis dar skeptiškai atsiliepia apie jo valdymo metodus?
Šiame pirmajame serijų straipsnyje apie nepriklausomos Lietuvos prezidentus yra aprašyta visa Antano Smetonos gyvenimo istorija ir prisiminta sudėtinga Lietuvos situacija abiejų Pasaulinių karų laikais.
Vaikystė
Antano Smetonos gyvenimo istorija prasidėjo 1874 metais rugpjūčio 10 dieną. Jis gimė Užulėnio kaime (Ukmergės rajone) neturtingo valstiečio šeimoje.
Būsimojo pirmojo Lietuvos prezidento tėvas Jonas iš savo tėvo paveldėjo 5 ha žemės ir vedė Julijoną Kartaravičiūtę, būsimą Antano mamą. Jo tėvai susilaukė gražios šeimos: turėjo 4 sūnus ir 3 dukteris. Antanas buvo šeštasis vaikas.
Berniuko tėvas buvo raštingas, mėgo skaityti. Galimai jaunėlis meilę knygoms perėmė iš jo, nes kaip rašoma įvairiose knygose apie Smetoną, Antanas nuo pat vaikystės nekėlė didelio pasitikėjimo, jog kada taps geru ūkininku. Būsimasis prezidentas nuo vaikystės buvo gabus mokslams. Kadangi kaime mokyklos nebuvo, Antanas turėdavo nueiti tolimą kelią iki mokymo įstaigos. Vėliau, galimai norėdamas palengvinti savo gimtojo krašto vaikų gyvenimus, jis 1935 metais įsteigė Užugirio pradinę mokyklą.
Antanas Smetona buvo vienas iš nedaugelio tų laikų kaimo žmonių, kuris sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir įsidarbinti Vilniuje.
Mokslai. Veikla slaptose organizacijose. Kalėjimas
A. Smetona, kaip rašė istorikas A. Eidintas savo knygoje „Antanas Smetona“, pasižymėjo lėtu ir ramiu būdu. Jis traukė žmones, nes turėjo tvirtą nuomonę, kurios nebijodavo išreikšti net jei kiti tam ir nepritardavo.
Kai berniukui tebuvo dvylika metų, mirė jo tėvas. Tuomet šeima išsikraustė gyventi pas mamos tėvus. Antanas mokyklą baigė 14 metų ir 1892 metais įstojo į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Kadangi mokėsi puikiai, už mokslus mokėti jam nereikėjo.
Šeimos patariamas vėliau jaunuolis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Vis dėlto kunigų pašaukimo vaikinas nejautė, todėl persigalvojo ir įstojo mokytis toliau į Mintaujos gimnaziją.
Šioje mokykloje jaunuolis pirmą kartą pateko į konfliktą su caro administracija. 1896 metais iš gimnazijos buvo pašalintas, nes su kitais lietuviais nepakluso reikalavimui kasdienę maldą skaityti rusiškai.
Vis dėlto sekančiais metais eksternu baigęs Peterburgo gimnaziją, Antanas įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Smetoną labiau traukė istorija ir filologija, tačiau žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirinko studijuoti teisę.
Studijuodamas aktyviai dalyvavo lietuviškose draugijose. Skleidė lietuvišką raštą, dalindamas knygeles visiems, norintiems išmokti taisyklingai rašyti.
1899 m., studijuodamas teisę Sankt Peterburge protestavo prieš studentų laisvių varžymą. Už tai 2 savaites praleido už grotų. Nors iš universiteto buvo du kartus pašalintas ir suimtas už veiklą slaptose lietuvių draugijose, studijas Smetona vis dėlto baigė. 1902 metais Antanas Smetona kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžo gyventi į Vilnių.
A. Smetonos santuoka su charizmatiškąja Sofija Smetoniene
Dar besimokant Mintaujos gimnazijoje lotynų kalbą Antanui dėstė „lietuvių kalbos tėvas“ Jonas Jablonskis. Gabus kalboms A. Smetona patraukė mokytojo dėmesį. Draugystė su Jablonskiu būsimam prezidentui nulėmė ir šeimyninį gyvenimą. Per Joną, Antanas susipažino su savo būsimąja žmona – Sofija Chodakauskaite. Protingas vaikinas mokino lenkiškai kalbančių Chodakauskų bajorų šeimos vaikus lietuvių kalbos. Tiesa, pažinties dieną Sofija buvo dar vaikas, vienuolika metų jaunesnė už Antaną. Tačiau laikui bėgant, 1904 metais, kai Antanas buvo išrinktas į seimo prezidiumą, o Sofija tik ką baigė gimnaziją, pora susituokė.
Jei Antanas labiau pasižymėjo kaip atsargus, ramus ir diplomatiškas, tai Sofija buvo jo priešingybė. Jauna moteris buvo veržli, drąsi ir mėgo reikšti savo nuomonę. Ji daug dirbo su įvairiomis labdaromis, buvo kūdikių gelbėjimo draugijos steigėja, rėmė vaikų prieglaudą.
Moteris nelabai domėjosi mada, ją daug labiau domino politiniai reikalai. Sofija patarinėjo vyrui kuomet šis ėjo prezidento pareigas ir, kaip dauguma istorikų teigia, ji buvo neoficiali savo vyro patarėja visais gyvenimo klausimais. Sofija gerai jautėsi būdama tarp vyrų, mėgo jodinėti, lošti kortomis ir daug rūkė.
Nors porą vienijo bendros vertybės ir tarpusavio pagarba, jų gyvenimo pradžia tobula toli gražu nebuvo. Netrukus po vestuvių, 1905 metais šeimą papildė naujas šeimos narys – dukra Marija. Sekančiais metais gimė dar viena dukrelė – Birutė. Abi mažylės smarkiai sirgo ir Smetonoms nuolat trūko pinigų. Negana to, 1909 metais, nesulaukusi nė trejų, nuo ūmaus smegenų uždegimo mirė mažoji dukra Birutė. Tai buvo tokia didele trauma, jog vos nesubyrėjo Smetonų šeima. Tais pačiais metais šį pasaulį paliko ir Sofijos motina.
Sofijos pabėgimas ir gudri politiko taktika, kuri išgelbėjo šeimą
Muziejininkė Jurga Gleiznytė viename interviu pasakojo, kad Smetonų šeimoje pasitaikė dar vienas rimtas išbandymas. Nežinia kaip ir dėl kokių priežasčių, tačiau Sofijos gyvenime atsirado kitas vyras. Antanas Smetona buvo užimtas žmogus, kuris daug dirbo ir kurio galimai dažnai nebūdavo namie. Galima tik spėlioti ar naujasis gerbėjas nepasinaudojo proga ir nepradėjo guosti gedinčios jaunos mamos, kai šios vyras dirbdavo. Tačiau vieną dieną ponia Smetonienė nusprendė palikti Antaną Smetoną.
Ji susikrovė daiktus ir išėjo į viešbutį, kur laukė savo naujojo draugo, kuris, beje, buvo bendras šeimos draugas Povilas Gaidelionis. Povilui einant pas savo mylimąją, staiga jį susistabdė draugas ir įkalbino nueiti į barą. Ten jis nusigėrė ir viešbutyje nebepasirodė. Nesulaukusi savo gerbėjo, Sofija nusprendė grįžti namo pas vyrą Antaną.
Niekas tiksliai nežino ar A. Smetona iš anksto nebuvo informuotas apie šį pabėgimą, tačiau istorikai teigia, jog būtent Antanas, kuris buvo puikus taktikas ir politikas, suorganizavo Povilo nugirdymą. Sekančią dieną pretendentas ant kelių meldė Sofijos atleidimo, tačiau ji vyro daugiau niekada nepaliko.
Kažin ar daug vyrų sugebėtų pasielgti taip, kaip pasielgė Antanas Smetona? Tai tik dar kartą įrodo istorikų nuomonę apie prezidentą, kurie teigė, jog jis buvo žmogus, daugiau vadovaujantis logika, o ne jausmais. P. Gaidelionis ir toliau Smetonų namuose buvo dažnas svečias bei liko geras šeimos draugas.
Po poros metų, 1913m., porai gimė sūnus Julius. Sofija pasinėrė į visuomeninę veiklą ir santykiai šeimoje, rodos, susiklostė puikiai. Vis dėlto netrukus į Lietuvą atslinko neramūs laikai. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Antano Smetonos profesinis gyvenimas ir kylanti politiko karjera
Baigęs studijas, kurį laiką A. Smetona dirbo advokato padėjėju, vėliau įsidarbino Žemės Ūkio banke už mažą atlyginimą (50 rublių per mėnesį). Šiuo laikotarpiu Antanas dar labiau įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą: vertė knygeles į lietuvių kalbą, dalyvavo Lietuvos demokratų partijos renginiuose ir su žmona dalyvavo meno pasaulio renginiuose.
Antanas Smetona redagavo laikraščius, išvertė matematikos vadovėlius. Išversti lietuviški vadovėliai suteikė lietuviams galimybę mokytis gimtąja kalba. Smetonų namai tapo daugelio to meto Lietuvos inteligentų susibūrimo vieta.
1905 metais, prasidėjus Rusijos revoliucijai, A. Smetona iškilo kaip vienas žinomesnių demokratijos partijos veikėjų. 1907 metais, jo pagalba, išėjo laikraštis „Viltis“. Vyras siekė apglėbti visus tautos reikalus ir į skaitytojų ratą įtraukti pasiturinčius lietuvius. Leidinyje A. Smetona skatino tautiečius ne emigruoti į kitas šalis, kaip tarkime JAV, o važiuoti mokytis į Lietuvos miestus. Auganti lietuvių emigracija kėlė nerimą ir A. Smetona suprato, jog vienintelis būdas lietuviams kaimuose išgyventi – tai mokytis. „Reikia atsiminti, jog yra amato mokslas, kurs, tiesa, vaiko nepadarys ponu, bet duos jam rankon tikrą duonos kąsnį“, – rašė Smetona 1908 metais „Viltyje“.
1914 metais, pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti kitą laikraštį, pavadinimu „Vairas“. „Mūsų žurnalo tikslas suburti krūvon visa, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves „Vairas“. Taigi „Vairas“ turėjo telkti lietuvių inteligentus, kurios uždavinys – vadovauti tautos gyvenimui.
A.Smetona svajojo studijuoti užsienyje, tačiau tai taip niekada ir neįvyko. Galbūt jam sutrukdė prasta jo vaikų sveikata, o galbūt aštrėjanti tarptautinė padėtis ar artėjantis Pirmasis pasaulinis karas.
Prasidėjus karui, Smetonų šeima neturėjo daug pinigų. Iš finansinių duobių juos traukdavo Sofijos kraitis ir gautos lėšos iš jai priklausančio dvaro. Vis dėlto, kaip teigia įvairūs šaltiniai, moteris nesijautė nuskriausta net kai Antanas atsisakė tarnybos banke ir atsidėjo visuomeninei veiklai. Šeimai teko susitaikyti su gana kuklia buitimi.
A. Smetona tampa pirmuoju šalies prezidentu
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių visuomenės optimizmas vis labiau tirpo. Daugeliui lietuvių pasitraukus iš Lietuvos, visuomeninė veikla vos gyvavo. A. Eidintas knygoje aprašė kaip kartą per vieną lietuvių draugijos vakarėlį, susirinkusieji liūdnai juokavo: „Tai, kad dabar užgriūtų šio pastato lubos, tai visas lietuviškumas Vilniuje dingtų“.
Karo metais A.Smetona buvo atsargus ir nelabai tikėjo, kad Vokietija Lietuvą lengvai paleis į laisvę. Todėl jis pasisakė už ryšių su Vokietija išlaikymą. Šiuo laikotarpiu Smetona tikėjo, jog Lietuvai yra iškilęs tik vienas klausimas: „Eiti su vokiečiais ar su rusais“.
Vilnių užplūdus Vokietijos kariams, buvo sukurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. A.Smetona tapo šios draugijos vadovu. Iš pradžių draugija daugiausia dėmesio skyrė maitinimo ir kultūros klausimams, o artėjant karo pabaigai ėmėsi ir politinių derybų su Vokietijos valdžia. Buvo išsireikalauta išrinkti Lietuvos Tarybą.
Taigi, 1917 metais įvyko didelis šuolis Antano Smetonos politinėje karjeroje. Buvo išrinkta Lietuvos Taryba ir A. Smetona tapo jos pirmininku.
1918 metų pradžioje įvyko reikšmingas Lietuvos istorijai įvykis: „Diena buvo beveik lietinga, be saulės. Nuotaika buvo nekokia, nes visi jautėmė, kad dar daug reikės pakelti, kol atgysime tikrąją savo nepriklausomybę“ – citavo J. Šaulį A. Eidintas knygoje „Antantas Smetona“. Šią 1918 metų vasario 16-osios dieną, Lietuvos nepriklausomybė paskelbiama Lietuvos Tarybai vadovaujant Jonui Basanavičiui. Tiesa, tik tą vienintelę dieną. Iškart po posėdžio J.Basanavičius atsistatydino ir pirmininku vėl buvo išrinktas A.Smetona.
Vasario 16 dienos aktas Lietuvos valstybės nesukūrė, tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo. Pradėjo materializuotis Lietuvos nepriklausomybės idėja.
1919 metais Lietuvoje karaliavo Raudonoji armija. A.Smetona savo šeimą išvežė į Šveicariją, o pats išvažiavo į Vokietiją ir Skandinavijos šalis. Daug kas kaltino jį pabėgimu, bet vyras į tėvynę grįžo ne tuščiomis, o su 100 mln. markių paskola. Pinigus jis panaudojo, ieškodamas savanorių, karinių instruktorių, kurie sustiprino Lietuvos karines pajėgas.
1919 m. balandžio 4 dieną A. Smetona Tarybos buvo išrinktas Lietuvos prezidentu. Galima tik įsivaizduoti kaip dar tik besikuriančioje valstybėje jam buvo sunku eiti šalies prezidento pareigas. Grinius savo užrašuose po vieno susitikimo su Smetona rašė: „Prezidentas Smetona neslėpė, kad padėtis krašte nuolat sunkėja ir kad dažnai vyriausybė nebežino nei ko griebtis. Jis skundėsi žmonėmis, kurie skersomis žiūri į valdžią ir nerodo jai reikalingo respekto laikydami ją vokiečių primesta Lietuvai valdžia. Užsieniai kuo toliau, juo nedraugiškesni Lietuvai.“
Iš prezidento kėdės į dėstytojo
Prezidento pareigas Smetona ėjo neilgai. 1920 metais birželio 19 dieną jis savo kėdę užleido Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui, kuris 1922 metais buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu.
Smetonų šeima išsikraustė iš prezidentūros. Kauno savivaldybė jokio buto šeimai nesurado, tad po ilgų paieškų Smetonoms pavyko rasti kuklų būstą patiems.
Pirmasis šalies prezidentas tapo privačiu asmeniu. Vyriausybė jo jau niekur nesikvietė, tad daugiau dėmesio jis skyrė tautininkų srovės partiniams reikalams ir laikraštininko darbui.
1923 metais A. Smetoną pakvietė eiti docento pareigas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Meno teorijos ir istorijos katedroje, vėliau ir filosofijos. Universitete jis dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Jis taip pat redagavo leidinius.
Tais pačiais metais dėl kai kurių savo publikuojamų straipsnių Antanas Smetona buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Tačiau ten jis tesėdėjo vos keturias dienas. Visuomenės veikėjai surinko užstato sumą ir jis buvo paleistas. Vis dėlto A. Smetona buvo įsiutęs. Jis teigė, jog laikraščiai buvo cenzūruojami ir redaktorius už tai, kas leidinyje paliekama neišbraukta, nebeturėtų atsakyti.
Antanas Smetona antrą kartą tampa Lietuvos prezidentu
Kuo toliau, tuo labiau A. Smetona abejojo, jog tuometinei Lietuvai tinka demokratinė valdymo forma. Jis manė, jog tauta dar nėra tiek politiškai išprususi, kad galėtų demokratiniais balsavimais išrinkti tinkamą Seimą.
Matydamas kaip Italijoje Musolinis tvarko šalies reikalus fašistiniu valdymu, jis vis labiau linko prie diktatoriškos tendencijos. Tautininkų spauda, kurioje priklausė Smetona, apie fašizmą rašė palankiai. „Vairas“ rašė: „Fašistų perversmas atnešė Italijai tikrą išvadavimą, pakėlęs italų prestižą užsieny ir ekonominę krašto gerovę viduje“.
1926 metais gruodžio mėnesį Smetona ir vėl buvo išrinktas Lietuvos prezidentu ir šias pareigas ėjo iki pat 1940 metų, kuomet prasidėjus rusų okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Tiesa, šį kartą prezidentu jis tapo perversmo būdu. Valdžia buvo užgrobta be rinkimų.
Smetona, pagal A. Eidinto knygą, rodos, siekė visiškos valdžios, todėl jis nutarė paleisti Seimą ir sprendimus priimti pats. Siekdamas pagerinti savo įvaizdį šalyje prezidentas apvažiavo visą Lietuvą. Jis susitiko su miestelio bendruomenėmis ir to meto žmonėms tai padarė didelį įspūdį. Visi pirmą kartą gyvai turėjo galimybę pamatyti šalies prezidentą. Tai pakėlė tautos nuotaiką. Ši kelionė buvo viena sėkmingiausių prezidento viešųjų ryšių akcijų. A. Smetona jau tuomet suprato, jog rodymasis viešumoje ir buvimas tarp žmonių yra vienas iš jo kaip prezidento darbų.
Autoritarinis valdymas, anot istoriko A. Kasparavičiaus, turėjo ne tik minusų, tačiau ir pliusų. Vėl buvo iškeltas Vilniaus, kurį tuo metu buvo aneksavusi Lenkija, klausimas. 1928 m. A. Smetona ir A. Voldemaras priėmė Konstituciją, kurioje buvo nurodoma, kad Lietuvos Respublikos sostinė – Vilnius.
Taip pat Lietuvoje buvo įvestas privalomas pradinis švietimas. Neraštingų žmonių per dešimtmetį vien dėl šio sprendimo sumažėjo nuo 30–40 proc. iki mažiau nei 5 proc.
Netrūko žmonių, kuriems autoritarinis Smetonos valdymas nepatiko. Kai kurie viešai nevengdavo jo kritikuoti.
A. Smetona nesijautė saugus dėl savo gyvybės, todėl turėjo gan stiprią apsaugą, kuri jį visur lydėdavo. Prezidentas nesėdėdavo prie lango arba arti jo. Vienas žmogus prieš vaišes ragaudavo visų valgių ir gėrimų, kuriuos turėjo valgyti A. Smetona.
Prezidentas ligi pat paskutinės minutės stengėsi išlaikyti Lietuvą neutralia ir nekovoti artėjančiame Antrajame Pasauliniame kare, tačiau 1939 metų vasarą jau buvo nebeįmanoma išgelbėti Lietuvos. Suartėjus Vokietijai ir Tarybų Sąjungai, Lietuva nebesugebėjo išlaviruoti neįsitraukus į karo sūkurį. Europoje prasidėjo karas.
Antrasis pasaulinis karas. A. Smetonos pabėgimas
1939 metais vargu ar Baltijos šalys nutuokė, jog jos tuoj neteks nepriklausomybės. Vokietija ir TSRS sudarė sutartį palaikyti viena kitą ir tarpusavio ginčus spręsti taikiai. Šiuose derybose taip pat buvo „gražiai“ pasidalintos Baltijos šalys ir Lenkija.
1939 metais rugsėjo 28 dieną Lietuva atiteko TSRS. Užsienio valstybės laikė visas tris Baltijos šalis kaip praradusias nepriklausomybę.
1940 birželio 15-osios naktį Rusija pateikė Lietuvai ultimatumą ir A. Smetona tikėdamasis, kad Lietuva dar gali kaip nors apsiginti, skubiai sušaukė Vyriausybės posėdį. Naktį į prezidentūrą sulėkė ministrai ir sprendė ką daryti su iš Rusijos gautais reikalavimais. Pasirodo Vyriausybė norėjo sutikti su jiems atsiųstu ultimatumu ir A. Smetona, supratęs, jog jo noras priešintis čia jau nieko nepakeis, nutarė iš Lietuvos pasitraukti.
Dalyvauti Lietuvą jungiant prie TSRS, jis nenorėjo. Vyras tikėjo, jog tai buvo vienintelis kelias išlikti gyvam, išgelbėti šeimą ir neišduoti tėvynės. Jis taip pat nenorėjo sudaryti galimybės okupantams įteisinti Lietuvos užgrobimo. Šis sprendimas, tikėtina, A.Smetonai buvo labai sunkus. Daugelis iki šiol traktuoja šį jo žingsnį kaip pabėgimą ir Lietuvos išdavimą, tačiau ne vienas žmogus, kuris dalyvavo šiame naktiniame posėdyje ir pasisakė už sovietų ultimatumo priėmimą, tų pačių rusų vėliau buvo suimti ir sušaudyti.
Smetonai bėgant iš Lietuvos, jam dar buvo bandyta sutrukdyti. Jam skambino ir prašė skubiai grįžti vadovauti toliau, o nesutikus, net grasino ginklu. „Aiškinau, jog klysta tie, kurie tikis Maskvos valdovai skaitysiesi su Lietuvos prezidentu. Delegacija mėgino mane tikinti esą mano sugrįžimas nuramintų, bet netrukus juk įsitikintų, jog prezidentas bejėgis prieš Maskvos smurtą. Bolševikai verste jį verstų rašytis po aktais, naikinančiais Lietuvos nepriklausomybę, ir daryti kitus žygius, priešingus Konstitucijai“, – savo atsiminimuose „Pro Memoria“, parašytuose 1940 m. liepos mėnesį Vokietijoje, apie šiuos gundymus rašė A.Smetona.
Prezidentui pavyko gauti vokiečių sutikimą prisiglausti Vokietijoje, iš ten jis išvyko į Šveicariją ir per Portugaliją į Braziliją. Iš Brazilijos 1941 kovo 10 dieną A. Smetona pasitraukė į JAV ir pasiekė Niujorko miesto krantus.
Gyvenimas JAV ir paslaptinga mirtis
Kiekviena šalis, kurioje A. Smetona lankėsi, nežinojo ką su juo daryti. Visi bijojo dėl savo neutralumo ir svarstė ar padėti iš Lietuvos pabėgusiam prezidentui, ar ne. Amerika Antanui Smetonai pasirodė tinkamiausia šalis apsigyventi. JAV turėjo drąsos priimti Smetonų šeimą neribotam laikui. Vis dėlto jam buvo iškelta viena sąlyga – nelaikyti savęs valstybės galva ar vyriausybės nariu ir nepasirašinėti jokių aktų. Iš tiesų neaišku ar palikus Lietuvą A. Smetona suvokė savo naują keblią situaciją.
Amerika priešiškai sutiko žinią apie Baltijos šalių okupavimą, todėl A. Smetona buvo šiltai priimtas net paties tuometinio JAV prezidento F.D. Ruzvelto.
Tuo tarpu JAV lietuvių kolonijos ir jų spauda sutiko šalies prezidentą įvairiai. Toli gražu ne visiems patiko jo autoritarinis valdymo būdas. Susilaukęs daugybės priekaištų dėl nepasipriešinimo sovietų agresijai ir varžomas pasižadėjimui nedalyvauti politinėje veikloje gaunant JAV vizą, A. Smetona grįžo prie kabinetinio darbo stiliaus, nors tautininkų rengtuose vakaruose dalyvaudavo, sakė kalbas, kalbėdavo per radiją ir lankė JAV pareigūnus.
Pragyvenęs trejus metus JAV, A. Smetonos gyvenimas staiga užgeso. Nelaimė įvyko šaltą 1944 metų sausio 9 dieną Klivlende. Medinio namo rūsyje, kuriame gyveno vyras su šeima, staiga kilo gaisras. Iš visų namo gyventojų (name gyveno trys šeimos, tarp kurių ir Antano sūnaus Juliaus šeima su dviem mažais vaikais), išsigelbėti nepavyko tik prezidentui.
Žinių apie tai, kas dėjosi name gaisro metu, pateikė Klyvlendo laikraštis „Cleveland Plain Dealer“. 1944 m. sausio 10 d. numeryje dideliame straipsnyje laikraštis pranešė, jog kilus gaisrui prezidentas tragiškai žuvo, bandydamas prasiveržti pro dūmus iš palėpės. Ponia Smetonienė, dusdama nuo dūmų ir liepsnų, jėga buvo išvesta iš antrojo aukšto.
Žmonės dar bandė grįžti, tačiau dūmų buvo tiek, kad buvo neįmanoma patekti į viršutinius aukštus. Atvykusi greitoji jau niekuo nebegalėjo padėti. Antanas Smetona buvo miręs. Pirmasis Lietuvos prezidentas užtroško dūmais. Gaisrininkų viršininkas teigė, jog gaisro priežastis buvo perkaitusi krosnis.
Pasirodo prieš kylant gaisrui Smetona sirgo gripu ir šeštadienis buvo pirmoji diena, kai jis jau galėjo išeiti į lauką. Kilus gaisrui jis kartu su žmona leidosi laiptais žemyn, tačiau apsisuko ir grįžo atgal pasiimti šiltesnių rūbų, nes nenorėjo vėl susirgti. Galimai šis sprendimas ir nulėmė jo mirtį.
Keista, kad iš visų name gyvenusių asmenų mirė tik prezidentas. Svarbiausias klausimas – kas sukėlė gaisrą? Tikriausiai jis kilo dėl nesutvarkytos šildymo sistemos. Visos kitos gaisro sukėlimo versijos paremtos tik prielaidomis. Daugelis teigia, jog jo mirtis buvo naudinga artėjančiai rusų reokupacijai, tačiau tiksliai jau niekas pasakys kas iš tikrųjų nutiko ir ar gaisras buvo sukeltas tyčia.
PABAIGAI
Apie Antaną Smetoną ir jo valdymą iki šių dienų vyrauja įvairios nuomonės, tačiau reikėtų nepamiršti, jog jis valdė ypatingai sunkiais laikais, kuomet Lietuva kentėjo nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.
A. Smetonos valdymo laikotarpiu šalyje vyravo okupacijos, spaudos varžymai, koncentracijos stovyklos ir prasta ekonominė situacija. Per penkiasdešimt metų sovietų okupuotoje šalyje buvo stengiamasi apjuodinti pirmąjį prezidentą, todėl šiandien daug žmonių vis dar kritikuoja A. Smetoną. Tačiau tobulų žmonių šiame pasaulyje nėra. Reikia pripažinti, jog A.Smetona, kuris buvo ne tik pirmasis Lietuvos prezidentas, bet ir pirmasis prezidentas mūsų regione, buvo puikiai pasiruošęs užimti šias pareigybes. Jis buvo protingas, apsiskaitęs žmogus.
Antanas Smetona mokėjo vakarietiškas kalbas, puikiai rasdavo bendrą kalbą su įvairaus plauko žmonėmis. Jis buvo puikus taktikas, kuris sugebėjo įnešti į šalį valstybingumą ir pasitikėjimą savimi kaip tauta. A. Smetona sukūrė tautinę valstybę ir jo dėka užaugo raštinga karta, kuri siekė kovoti už laisvę. Visais įmanomais (nors ir ne visada teisingais) būdais jis kovojo už lietuvių laisvę ir lietuvybę. Už tai verta jį gerbti ir nepamiršti.