– Laiko skirstymas į valandas – tikriausiai gilios senovės paveldas?
– Be abejo. Pirmieji parą suskirstyti valandomis suskato darbštuoliai egiptiečiai. Matyt, statant piramides ir kalant iš akmens milžiniškas statulas bei kolonas, laikas labai prailgdavo. Egipto žyniai suprato, kad padalijus dieną atkarpomis, darbas einasi sparčiau, o ir nuovargis nebe taip priveikia...
Laiką nuo saulės tekos iki laidos jie suskirstė į dešimtį valandų, kurias matuodavo saulės laikrodžiais. Juos gebėjo pasigaminti jau antrojo tūkstantmečio viduryje prieš Kristų. Vienas toks laikrodis archeologų neseniai surastas Karalių slėnyje; juo buvo matuojama akmenskaldžių darbo diena. Pridėjus po valandą ryto žarai bei vakaro sutemoms, šviesioji paros pusė tapo 12-os valandų. Šis skaičius Egipto žmonėms atrodė reikšmingas dėl kalendorinių dalykų: tiek mėnulio ciklų telpa į metų ratą. O ir kasdienybėje: ką nors skaičiuojant rankos pirštais, nykščiu baksnojama į likusius keturis pirštus, turinčius po tris narelius – pirštakaulius.