Kiti sunkiai vertėsi, negalėjo leisti savo vaikų į mokslus. Šalyje gyveno lenkų, rusų, vokiečių, buvo skleidžiama propaganda, jog lietuvių tauta baigia išnykti. Taisyti šalies padėtį stengėsi maža dalis Lietuvos inteligentų, kurie tarpukario metu stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Vienas iš žmonių, daug nusipelniusių Lietuvos labui buvo Aleksandras Stulginskis.
Vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos politikų, Vasario 16–osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis buvo tikras lietuvis, kuris kaip ir dauguma to meto žmonių, patyrė visas baisiausias Lietuvą ištikusias negandas – sovietų okupaciją, Sibiro lagerius ir kalėjimą.
Vis dėlto, iš visų tarpukario prezidentų, A. Stulginskis buvo vienintelis patyręs sovietų tremties siaubą. O juk jis turėjo privilegijų ir pasiūlymų dirbti užsienyje... Tačiau giliai širdyje vyras buvo užsispyręs žemaitis ir paprastas ūkininkas, kuris tiesiog mylėjo savo šalies žemę ir bet kokiomis sąlygomis rizikavo joje likti. Kartą jis pasakė: „Nėra nieko baisaus bei sunkaus, kai tarnaujama kilniai idėjai“.
Aleksandras Stulginskis tiek savo pažiūromis, tiek charakteriu labai skyrėsi nuo pirmojo šalies prezidento Antano Smetonos. A. Smetona buvo prastas ūkininkas. Jį nuo vaikystės labiau traukė knygos ir mokslai. Tuo tarpu A. Stulginskis buvo tikras agronomas, kuris nuo mažų dienų daug dirbo laukuose. Vis dėlto, jis taip pat buvo mokslo žmogus ir tik savo atkaklumu bei protu iš kaimo vaikio sugebėjo prasiskinti kelią iki aukščiausio šalies vadovo posto – Lietuvos prezidento kėdės.
Vaikystė didelėje šeimoje
Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dab. Šilalės r.), valstiečių šeimoje. Berniukas šeimoje buvo dvyliktas vaikas. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami, nuomojo nedidelį ūkelį.
Anot istoriko A. Eidinto, kuris savo knygoje „Lietuvos prezidentai“ rašė, vaikai Stulginskių šeimoje skaityti mokėsi vienas nuo kito, tad Aleksandras būdamas septynerių metų jau skaitė namiškiams lietuviškas knygeles. Iš visų šeimoje augančių vaikų tėvas tik vienintelį Aleksandrą leido į mokslus. Vaikas mokėsi puikiai, dailiai rašė, tad po trijų metų gerai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus.
Negana to, jog šeima sunkiai vertėsi, Aleksandrui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą, mirė mama. Tai buvo didelis smūgis visai šeimai. Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti, savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – pinigus skyrė mokslui Liepojos gimnazijoje. Taip pat, norėdamas tęsti mokslus Aleksandras nusprendė kreiptis pagalbos į Amerikoje gyvenančius brolius, jog šie atsiųstų pinigų mokslams. Jų padedamas Aleksandras 1904 metais baigė keturias Liepojos gimnazijos klases. Toliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, kurią 1908 metais baigė.
Kaip kunigas tapo agronomu
Pasirodo, A. Stulginskis abejojo, ar nori priimti kunigo šventinimus. Metus laiko pasimokęs Austrijos Insbruko universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, būsimasis Lietuvos prezidentas mokslus metė.
Grįžęs į Kauną A. Stulginskis kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje, kol sulaukė bičiulio agronomo Juozo Tūbelio siūlymo studijuoti Halės žemės ūkio institute Vokietijoje. Vaikiną traukė ūkininkavimo darbai, jis taip pat norėjo būti naudingas Lietuvai. Tad vietoj kunigo profesijos, Aleksandras nusprendė tapti agronomu ir ateityje padėti žmonėms plėtoti ūkius. Jaunuolis tikėjo, jog reikia šviesti kaimo žmones apie ūkininkavimą, tad žinojo, jog suka teisingu keliu.
Baigęs mokslus Halės institute, Stulginskį paskyrė Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje. Vyras, rodos, buvo patenkintas savo profesiniu pasirinkimu ir jam puikiai sekėsi pritaikyti savo žinias naujame darbe.
Iš ūkio į politiką
Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, Stulginskio veikla pradėjo keistis. Jis įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Būsimasis prezidentas pradėjo redaguoti laikraščio „Vienybė“ priedą, rašė straipsnius. Politikos pasaulyje vyras pradėjo suktis palaipsniui.
1915 metais vokiečiams įžengus į Lietuvą ir prasidėjus okupaciniam režimui maža grupė lietuvių suorganizavo komitetą, kurio tikslas buvo padėti karo pabėgėliams. Būtent tuomet A. Stulginskis pradėjo kartu dirbti su žmonėmis, kurių iniciatyva vėliau buvo sukurta nepriklausoma Lietuva.
Lietuvių komitete, nukentėjusiems nuo karo šelpti, dirbo tokie žmonės kaip Antanas Smetona, Jonas Basanavičius ir kiti. Netrukus šis komitetas persiorientavo į politikos būrelį, kuriame priklausė ir A. Stulginskis.
Grupės nariai 1916 metais surengė vokiečiams memorandumą, kuriame teigė, jog nepripažįsta lenkų bajorų atskira tauta ir reikalavo Lietuvai jų žemių etnografinėse ribose. Tų pačių metų pavasarį komitetas surašė memorandumą ir JAV prezidentui T. V. Vilsonui. Jame buvo dėstoma, jog Lietuva buvo ir yra nepriklausoma valstybė, net 120 metų pavergta Rusijos imperijos.
Pamažu lietuvių politinė veikla tapo vis aktyvesnė. A. Stulginskis iš tylaus ir ramaus agronomo tapo svarbiu lietuvių politikos veikėju. Būsimasis šalies prezidentas buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo vienu iš dvidešimties signatarų, o 1918 m. vasario 16 dieną kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Nepriklausomybės aktą.
1918 metais, Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, dauguma Lietuvos vadovų, tarp kurių buvo ir A. Smetona bei A. Voldemaras, pasitraukė į Vokietiją, tad po poros dienų buvo skubiai sudaryta nauja vyriausybė. A. Stulginskis tapo šios vyriausybės ministru be portfelio.
Asmeninis A. Stulginskio gyvenimas
1920 metai A. Stulginskiui buvo aktyvūs ir labai sėkmingi. „Sužydėjo“ ne tik jo profesinis, tačiau ir asmeninis gyvenimas. Tų pačių metų balandžio 24 d. jis vedė Oną Matulaitytę, kuri visą gyvenimą liko ištikima jo sąjungininkė.
Atsiminimuose buvęs geras Stulginskio draugas, kun. Mykolas Vaitkus rašė: „Kartą į mano pašiūrę ateina būsimasis prezidentas ir užveda tokią pasaką: „Žinai, kunige Mykolai, aš ryžausi vesti! – Aš kaip kvailys nustebau. Juk man Aleksandras vis dar atrodė lyg puskunigis, kaip jį seminarijoj ar Insbruke buvau pratęs matyt. O Stulginskis, lyg varžydamasis (kaip jis paprastai atrodydavo), ištraukęs man rodo fotografiją: šitai mano išsirinktoji. Kaip Tamstai patinka? – Aš pažiūrėjau, pažiūrėjau ir manau sau: na, iš kur tas mano Aleksandras, kuris nepasižymi fiziniu grožiu, ištraukė tokią aukso žuvį, tikrą lietuvaitę gražuolę, tokiu simpatingu, kukliu, kiek melancholišku veideliu?! O garsiai sakau Aleksandrui: kurgi nepatiks! Net labai patinka! [...] Na, Aleksandrai, tik čiupk, nežiopsok! – O šis šypso patenkintas.“
To meto dauguma Lietuvos politikų, kad ir kurdami tautinę, lietuviškai kalbančią Lietuvą, toli gražu savuose namuose kalbėjo ne tik lietuviškai. Taip buvo todėl, jog jų žmonos paprasčiausiai buvo ne lietuvaitės. Pasirodo, tais laikais išsilavinusiam lietuviui savo lygmens apsišvietusią lietuvaitę rasti nebuvo lengva. Todėl vyrai vesdavo mokslus baigusias lenkaites, ruses ir užsienietes iš kitų šalių.
Stulginskiui, galima sakyti, pasisekė. „Stulginskio išrinktoji – mįslingų akių gražuolė Onutė Matulaitytė, 26 metų lietuvaitė iš Suvalkijos“, – rašė A. Eidintas savo knygoje apie Stulgsinkį. Ji buvo ne tik graži, tačiau ir protinga. Mergina mokytojavo lietuvių mokyklose.
Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose apie prezidento žmoną teigė, jog mokslai ir miesto gyvenimas jos natūralumo nepakeitė. Net būdama prezidentienė ji išliko paprasta „kaip nesugadinta kaimo mergaitė“. Vos po metų santuokos, porai gimė dukra Aldona. Mergaitė buvo vienintelis Stulginskių vaikas.
Aleksandras Stulginskis tampa jauniausiu per visą Lietuvos istoriją prezidentu
1920 m. Stulginskio politinė karjera pasistūmėjo į priekį. Jis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku. Lietuviui, kuris užaugo ūkininkų šeimoje, buvo svarbu pertvarkyti žemės reformą. Jis taip pat siekė, jog mokslas būtų prieinamas ne tik pasiturintiems lietuviams, tačiau ir „kaimų bakūžėms“. Tuo metu dauguma Lietuvos gyventojų, dėl prastos finansinės padėties neturėjo net pradinio išsilavinimo. Vyras suvokė, jog švietimo pagalba, žmonės taps laisvi ir sąmoningi.
Pagal to laikotarpio konstituciją 1920–1922 m. A. Stulginskis ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas. Kaip pasakoja istorikas, diplomatas dr. Alfonsas Eidintas, A. Stulginskis nelabai norėjo būti prezidentu, nors faktiniu šalies vadovu tapo 1920-ųjų metų gegužę, kai buvo išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku. Tada jam buvo vos 35-eri. Pasirodo, jauniausias šalies vadovas jis buvo ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Europoje. Nuo 1922 m. Pirmojo ir Antrojo Seimo A. Stulginskis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1926-ųjų metų.
Detaliai ir atskleidžiant tam tikras asmenines prezidento savybes ir jo išrinkimą prezidentu pasakojama „Aiduose“ paskelbtoje M. Krupavičius publikacijoje „Aleksandras Stulginskis“: „Stulginskis buvo draugiškas ir neišdidus, tik mažakalbis. Susitikimų neieškojo. Laisvą laiką mėgdavo panaudoti skaitymui bei rašymui. (Jis buvo rimtas publicistas. Publicistikos nemetė ir įvairias vietas užimdamas, net prezidentaudamas. Jo straipsnių buvo spaudoje visais svarbiais valstybės ir tautos reikalais. Pasirašydavo juos įvairiais pseudonimais).
Privatinis prezidento Stulginskio gyvenimas buvo kuklus ir ramus. Prabangos, pobūvių, balių nemėgo ir vengė. Gyveno kaip pasiturįs ūkininkas. Tai tiko jo ir jo žmonos ūkiškai psichologijai. Stulginskis buvo Prezidentas – lietuviškasis ūkininkas. Toks visai tikslus jo apibūdinimas pilnai nusako ir jo privatinį gyvenimą. Stulginskio gyvenimo kuklumas plaukė iš jo lietuviškų tradicijų ir ūkiškos psichologijos. Jis aukodavo nemažas pinigų sumas kultūros reikalams, studentams šelpti, labdarai ir t.t.“
Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose taip pat rašė kaip A. Stulginskis stengėsi atitikti prezidento įvaizdį ir atsakingai mokėsi šioms pareigybėms reikalingų įgūdžių: „Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko, kaip buvo tikimasi, ir garbingai, ir Lietuvai naudingai. Iš pašalio žiūrint, atrodė, kad jis būtų gimęs tai vietai ir toms pareigoms. Bet ne. Jis visa darbu paėmė. Jis visa išstudijavo, visa išmoko, ko jam dar trūko. Gerai mokėjo tik vokiečių kalbą iš Vakarų Europos kalbų. Reprezentacijai ir lietuviškai kultūrai pademonstruoti to buvo maža. Jis gerai išmoko prancūzų ir anglų kalbas. Jis jautė turįs etiketinių spragų. Pašalino ir jas teoretinėmis bei praktinėmis studijomis. Ir cilinderis tvirtai ant jo galvos stovėjo, ir frakas juto savo vietoj gulįs. Reprezentaciniuose pobūviuose Stulginskis savo laikysena visiems imponavo. Su kiekvieno krašto atstovu jis mokėjo kalbėti gimtąja kalba. Su Šv. Tėvo atstovu jis galėjo kalbėti visiškai sklandžia ir taisyklinga lotynų kalba. Dideliu ponu rodytis jis nemėgo, bet kadangi tarp ponų Lietuvos labui jis laikė pareiga poniškumą pademonstruoti, jis tai atlikdavo gerai ir vykusiai, nors ir savo poniškumą jis sugebėjo kažkaip suderinti su demokratišku paprastumu, ir dėl to, jo ta etiketinė laikysena buvo natūrali ir atrodė praktikuota iš jaunų dienų. Jis buvo kiek šaltokas ir oficialus, nors mokėjo kalbėtis įvairiomis temomis.“
Aleksandro Stulginskio prezidentavimas buvo pažymėtas svarbiais Lietuvai įvykiais. Jam vadovaujant buvo baigtos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, prijungta Klaipėda ir jos kraštas, plėtojama ekonomika, įvestas litas. Įkurtos naujos aukštosios mokyklos, išplėstas mokyklų tinklas.
Jis atgaivino žemės ūkį ir įvykdė žemės reformą.
1926 metų birželio 7 dieną Aleksandras Stulginskis Prezidento įgaliojimus perdavė gydytojui Kaziui Griniui. Pasitraukęs iš prezidento posto, Aleksandras dar metus vadovavo Seimui, tačiau 1927 m. Lietuvoje įsivyravus Antano Smetonos autoritariniam režimui, A. Stulginskis pasitraukė iš politikos. Jis griežtai kritikavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą.
Stulginskis grįžta prie tikrųjų savo šaknų – ūkininkavimo
Taigi, Lietuvoje įsigalint diktatūrai, A. Stulginskis nutarė iš politikos pasitraukti. 1927 m. jis pasiskolino pinigų, nusipirko Kretingos rajono Jokūbavo miestelyje apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti. Minėtoje publikacijoje M. Krupavičius labai pagarbiai apibūdino Jokūbave šeimininkavusį A. Stulginskį: „Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Jis pats veždavo į Kretingą pieną ir pats išnešiodavo pieno bidonus į reikiamas vietas. Stulginskis pats veždavo į Kretingą bulves, javus, daržoves ir pats rinkoje, ant vežimo sėdėdamas, laukė pirkėjų, kaip varganas varganų lietuviškų sąlygų ūkininkas. Ne vienas piktinosi tokiu Stulginskiu ūkininku. Girdi, buvusiam prezidentui nedera toks suūkininkėjimas. Sąžiningas visur sąžiningas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku. Sąžiningumą rimti žmonės tik teigimai įvertins“.
Galimai besidarbuojantį laukuose A. Stulginskį užklupo ir sovietų okupacija. Nežinia, kodėl buvęs prezidentas su žmona nuspendė likti Lietuvoje ir laukti tremties. Jis galėjo pasielgti kaip dauguma to laiko visuomenės veikėjų ir pasitraukti į užsienį (antrą kartą tapęs Lietuvos prezidentu, A. Smetona taip, beje, ir padarė). Gal sužaidė Stulginskio sąžinė, principai ar naivus tikėjimas, jog jo neištrems. O gal jis nenorėjo palikti užgyvento ūkio (jis turėjo 150 ha žemės ir ūkyje laikė 15 arklių, 37 karves, 17 avių, 10 kiaulių, buvo pasistatęs namus). Vis dėlto, trėmimo ilgai laukti nereikėjo. 1941 m. birželio 7 d. NKVD priėmė sprendimą A. Stulginskį areštuoti.
II-asis šalies prezidentas – sovietų tremtyje
Sunkvežimiu Stulginskiai buvo nuvežti į Kretingos r., kur jų laukė paruošti gyvuliniai vagonai. Pasak liudininkų, A. Stulginskis sunkvežimio kėbule atrodė prislėgtas, tarsi be gyvybės ženklų. Kaip rašoma įvairiuose šaltiniuose, Stulginskiai džiaugėsi bent tuo, kad jų dukrai Aldonai, medicinos studentei Kaune, arešto ir tremtinės dalios pavyko išvengti. Traukiniui bevažiuojant, tėvai išmetė paskubomis parašytą laišką dukrai, tikėdamiesi, kad geri žmonės jį suras ir perduos. Stulginskių dukra laišką gavo, tačiau su mama daugiau taip ir nepasimatė, o su tėvu – tik jo gyvenimo pabaigoje.
Sutuoktiniai pakeliui į lagerius buvo išskirti: Aleksandras buvo išvežtas į Krasnojarsko lagerius Kraslage, o jo žmona iškeliavo į Komijos Respubliką. Pasak istorikų, Stulginskis kartu su kitais tremtiniais sunkiai dirbo už 200 gr. miltų davinį – tokia buvo paros norma. Dauguma tremtinių gyveno vasariniuose miško barakuose, žeminėse, palėpėse. Tremtinių, dirbusių miško ūkyje, gyvenimo ir buities sąlygos buvo ypač blogos. Senstančio ir ligoto prezidento elegantišką barzdelę lageryje pakeitė žila barzda, gilėjančios raukšlės ir pavargusios akys.
Stulginskio kaltinimo byla buvo vilkinama net dešimt metų, kol galiausiai 1952 m. vyras buvo nuteistas kalėti 25 metus už dalyvavimą kontrrevioliucinės organizacijos veikloje ir antitarybinę agitaciją. Po dviejų metų, mirus J. Stalinui, 1954 m. paleistas. Jis galėjo vykti kur panorėjęs, tačiau jam buvo neleista apsigyventi Vilniuje. A. Stulginskis ilgai nesvarstydamas išvyko pas žmoną, ištremtą į Komijos ATSR Permago (Kortkeraso r.) tarybinį ūkį. Trylikos metų sutuoktinių išsiskyrimas baigėsi.
Aleksandras Stulginskis grįžta į Lietuvą
Į Lietuvą Stulginskiai sugrįžo tik 1956 m., kur vyras, nors ir prastos sveikatos, tačiau nepalaužta dvasia įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stoties vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Buvęs šalies prezidentas gimtinėje gyveno kukliai, vos galą su galu sudurdamas.
Stulginskių anūkė, viename šaltiniame teigė, jog jos mamos Aldonos siuntiniai gelbėjo jos senelius nuo skurdo ir bado.
Apie savo gyvenimą Kaune Stulginskiai 1957 m. gegužės 26 d. rašė dukrai Aldonai į JAV: „Mudu esame pusėtinai sveiki. Aš pradėjau dirbti šiltnamyje, darbas sekasi neblogiausiai. Į darbą važiuoju 1,5 km autobusu ir dar tiek pat einu pėsčias. Jei Tau nebūtų per sunku, atsiųsk anglų kalba platų vadovėlį apie šiltnamių ir inspektų kultūras. Autoriaus nenurodau, nes nežinau. Nors aš ir turiu tos rūšies knygų čionykštėmis kalbomis, įdomu būtų pasiskaityti, kaip tai pas jus dirbama.
Kambariuką mes turim 2,5x2,5 m. didumo. Talpinamės. Blogiausia, kad man tenka 12 val. būti ne namie. Faktinai tedirbu 8 valandas, bet 2 val. pietums, 2 val. kelionei ten ir atgal. Šeštadieniais tedirbame tik 6 val. Sugrįžtu visgi pavargęs. Pernai, rodos, mažiau tepavargdavau. Gal čia senatvė atsiliepia. Turiu šį tą parašyti, taip ir to laiko nedaug telieka. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai! Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę – tai ir visi mūsų baldai.“
Nors laiške ir jaučiamas liūdnumas, tačiau Stulginskis dar nepraradęs proto aštrumo ir noro mokytis apie žemės ūkį.
Buvusį šalies prezidentą nuolat persekiojo KGB – vertė rašyti prisiminimus apie prezidentą Antaną Smetoną. Žinodamas, kad jo prisiminimai bus iškraipyti ir panaudoti propagandai, A. Stulginskis atsisakė juos rašyti. Jis tą puikiausiai suprato: „Vieną parašysi, nepajėgsi prižiūrėti, kitaip atspausdins – aš taip ir neskubu.“ Už tai jis priverstinai turėjo palikti darbą ir iki gyvenimo galo gyventi iš 7 rublių pensijos.
Išėjusio į pensiją A. Stulginskio gyvenimas slinko lėtai ir monotoniškai. Jis kasdien eidavo pasivaikščioti, dažnai susitikdavo su kitu 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataru, taip pat buvusiu Sibiro Gulago kaliniu, bendražygiu Petru Klimu. Jiedu buvo paskutiniai Vasario 16-osios dienos signatarai gyvenantys Lietuvoje ir ištvėrę lagerių pragarą.
1962 metais mirė Ona, o 1969 m. rugsėjo 22 d. mirė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Stulginskis. Sutuoktiniai buvo palaidoti Panemunės kapinėse. Kukliose vyro laidotuvėse dalyvavo mažai žmonių – tik artimiausi draugai. Nedaug kas tuomet Kaune žinojo, jog laidojamas vienintelis Lietuvoje likęs Nepriklausomos šalies Prezidentas ir paskutinis Vasario 16-osios dienos signataras.
PABAIGAI
Mano gyvenimas susietas su Lietuvos valstybės istorija ir jis negali be pėdsakų išnykti. (A. Stulginskis)
Skaitant atsiminimus apie Lietuvos prezidentą A. Stulginskį ir žiūrint į paskutines jo gyvenimo nuotraukas, sunku suvokti, jog kadaise pasitempęs, vilkintis fraką, didis žmogus, kuris Lietuvos labui padarė tiek daug, senatvę sutiko tyliai ir skurdžiai. Gaila, tačiau dažnai daug nusipelnę žmonės būna pripažinti tik po mirties. Stulginskis – vienas iš jų. Todėl svarbu kuo dažniau ir garsiau kalbėti apie šio vyro nuopelnus ir kartu prisiminti ką jis padarė dėl mūsų visų gerovės ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Džiugu, jog Lietuvos istorijoje jis nėra nepamirštas. Vyro garbei Lietuvos žemės ūkio universitetas pavadintas Aleksandro Stulginskio vardu. Taip pat jo vardu pavadinta daug Lietuvos mokyklų. Kretingoje ir Kaune pastatyti dideli jo paminklai.
Nekrologe, kuris 1969 m. buvo išspausdintas žurnale „Aidai“, rašoma, kad A. Stulginskis „Savo būdu [...] simbolizavo mūsų istoriškai susiklosčiusį tautinį charakterį. Paprastas ir kuklus, ne kalbų, o darbo žmogus. Drauge patvarus ir atsparus, žemaitiškai kietas. Žemdirbio paprastumas jame buvo susilydęs su didvyrišku nepalenkiamumu. Iš visų trijų buvusių nepriklausomos Lietuvos prezidentų jo vienintelio žemiškieji palaikai amžinajam poilsiui palaidoti tėvynės žemelėj. Jie liudys, kaip giliai a.a. Aleksandras Stulginskis buvo įaugęs į savo tėvynę ir tautą.“
Naudota literatūra:
Alfonsas Eidintas, Aleksandras Stulginskis, Vilnius, 1995
Alfonsas Eidintas, Lietuvos prezidentai, Vilnius, 1991
Alfonsas Eidintas „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014
Algimantas Liekis, Signatarai Vasario 16, Vilnius, 1996