Homero geografija, kėlusi klausimų Strabonui, ne mažiau problemiškai atrodo ir dabartiniams mokslininkams. Iššifravus „linijinį B“ raštą Graikijos, Kretos molinėse lentelėse ir keramikoje (tai rytinis Viduržemio jūros regionas, kur, kaip manyta, vyko „Odisėjoje“ ir „Iliadoje“ aprašyti įvykiai), atsirado galimybė Mikėnų pasaulį palyginti su homeriškuoju, o tai užminė naujų mįslių. Britų lingvistas, klasikinės filologijos žinovas, profesorius Johnas Chadwickas, kartu su Michaelu Ventrisu iššifravęs linijinį B raštą, nustatė, kad „tarp Mikėnų geografijos, dabar žinomos iš lentelių, iš archeologijos, ir tarp Homero aprašytosios nėra jokio ryšio“.
Galimą šių mįslių raktą rado Plutarchas (46–120 m. po Kr.). Savo veikalo „Veidas, kuris pasirodo Mėnulio rate“ 26 skyriuje, jis teigia, kad Ogigijos sala, kurioje deivė Kalipsė laikė Ulisą, prieš leisdama jam grįžti į Itakę, yra Šiaurės Atlanto vandenyne, „penkios dienos plaukimo nuo Britanijos.“ Plutarcho nuoroda leidžia identifikuoti Ogigiją kaip Farerų salas, šiauriausias ir vakariausias tarp salų, supančių Didžiąją Britaniją.
Revoliuciją sukėlusi Felice’s Vinci’o, istorijos profesoriaus iš Romos, knyga „Homero epų baltiškoji kilmė“ pirmąsyk išleista 1993 m. Italijoje (nuo to laiko šioje šalyje pasirodė jau septyni jos leidimai), išversta į estų, danų, švedų, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, kitas kalbas. Joje autorius galimą baltišką Homero epų kilmę pagrindžia išsamiais tyrimais, savo sudarytais žemėlapiais.
Mindaugas Peleckis. Kaip lietuvis, gyvenantis netoli Baltijos jūros, buvau šokiruotas gerąja šio žodžio prasme, kai perskaičiau, kad žymieji Homero veikalai galbūt parašyti apie Baltijos jūrą, esą viskas vyko joje. Kada ir kaip susidūrėte su pirmaisiais faktais, patvirtinusiais Jūsų teoriją?
Felice Vinci. Visų pirma, Homero poemose yra nesuskaičiuojama daugybė nenuoseklumų, jei veiksmas vyksta Viduržemio jūroje. Pavyzdžiui, Itakės salyne Jonijos sala išvis netelpa. Uliso gimtosios salos topografinės detalės gali atrodyti tikras kratinys, kaip teigia Mosesas Finley’s knygoje „Uliso pasaulis“. Telemacho kelionė iš Itakės į Pilosą yra pernelyg trumpa; jo greita kelionė vežimais iš Piloso į Lakedemoną per „lygumą, užsėtą kviečiais“, yra pernelyg lengva; Agamemnono kelias nuo Trojos iki Mikėnų, apjuosiantis Malėjos kyšulį, yra geografiškai absurdiškas; labai ilgos dienos lestrigoniečių žemėje atrodo lyg beprotybė; Trojos sąjungininkės, tokios kaip Likija ir Kilikija, kurias Hektoras vadina savo „kaimynėmis“, iš tikrųjų buvo pietinėje Anatolijoje, toli nuo Dardanelų... Ir taip toliau.
Apžvelgiant šį vaizdą, pirmasis faktas, privertęs suskambėti varpus apie šiaurietišką Homero epų kilmę, buvo ištrauka, kurioje Plutarchas, graikų rašytojas, istorikas, filosofas, I a. po Kr. teigė, kad Ogigija – sala, kurioje Ulisas kartu su nimfa Kalipse praleido septynerius auksinės nelaisvės metus, – yra Šiaurės Atlante, „penkios plaukimo dienos nuo Britanijos, keliaujant saulėlydžio link“! Jei pažvelgsite į žemėlapį, Ogigiją galima identifikuoti kaip vieną iš Farerų salų Nolsoy, kur, pasak „Odisėjos“, daug urvų, pievų, didelių jūros paukščių kolonijų, mažų vandens telkinių, žemų paplūdimių, leidžiančių lengvai priplaukti. Ten galima rasti netgi kalną, vadinamą Høgoyggj!
Nustatęs, kad Ogigija yra Fareruose, pagal geografines „Odisėjos“ nuorodas identifikavau kitus epuose minimus miestus, regionus. Ulisas iš Ogigijos tikrai plaukė plaustu, kol po daugelio dienų pasiekė feakiečių žemę Scheriją. Tiksliau tariant, aštuoniolika dienų plaukė į rytus, kol pamatė „šešėliuotus Feakijos žemės kalnus, kurie atsirado šalia jo ir atrodė kaip skydas rūkų apgaubtoje jūroje“. Šie „šešėliuoti kalnai“ – aukšti Norvegijos krantai, fjordai prie Bergeno, kur dabar yra vieta, vadinama Skjerjehamnu. Beje, skerja senąja norvegų kalba reiškia „uolą“, o tai dera su jūros apibūdinimu – „vien uolos, akmenys bei rifai“. Gana įdomu, turint galvoje, kad senovės rašytojas Strabonas nukėlė Uliso klajones į Atlantą.
Prie stačių skardžių staiga ima pūsti Šiaurės vėjas ir plukdo Uliso plaustą į pietus dvi dienas, kol jam pavyksta prisišvartuoti Scherijos upės žiotyse. Dabar tai Figgjo upė, esanti prie Kleppo Pietų Norvegijoje, kur gausu bronzos amžiaus liekanų, o piešiniai ant uolų vaizduoja laivus. Homeras Feakijos gyventojus vadina „pagarsėjusiais jūreiviais“, bet Viduržemio jūros kraštuose jie nėra žinomi. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Ulisas prisišvartuodamas pasinaudojo atbuline upės tėkme (Od. V, 441–443, 451–453). Tai lengvai paaiškinama vandenyno atoslūgiu – fenomenas, būdingas Atlantui, bet ne Viduržemio jūrai.
Feakiečių laivas lydėjo Ulisą nuo Scherijos iki Itakės. To paties pavadinimo Viduržemio jūros baseino sala, esanti Jonijos jūroje, neatitinka Homero geografinių aprašymų, o juk Itakės vieta „Odisėjoje“ nurodyta labai tiksliai – ji yra labiausiai į vakarus nutolusi archipelage, kuriame yra dar trys didesnės salos: Dulichiumas, Samė ir Zakintas. Tačiau graikiškoji Itakė nėra labiausiai į vakarus nutolusi Jonijos jūros sala, o Dulichiumas – „ilgoji“ (graikiškai dolichos) sala, esanti priešais Elį, kuris minimas abiejuose Homero epuose, niekada nebuvo aptikta. Vienintelė salų grupė pasaulyje, atitinkanti „Odisėjos“ ir „Iliados“ aprašymus, yra Danijos salynas, vadinamas Pietiniu Fynu, pietinėje Baltijos jūros pusėje, netoli nuo Scherijos, esančios Pietų Norvegijoje. Pietinio Fyno archipelagą sudaro trys pagrindinės salos: Langelandas, Erė [beje, Erės vėliava identiška Lietuvos trispalvei, – M. P.] ir Tosingė, kitaip tariant, Dulichiumas, Samė ir Zakintas. Piečiausia archipelago sala Liuė ir yra Homero aprašytoji Itakė. Liuė puikiai atitinka Itakės aprašymą ne tik dėl savo pozicijos santykyje su gretimomis salomis, bet ir dėl topografijos bei morfologijos. „Odisėjoje“ rašoma, kad 24 Penelopės gerbėjai atvyko iš Samės, 20 iš Zakinto, 52 iš Dulichiumo (Od. XVI, 247–250). Proporcija tarp gerbėjų skaičiaus (24, 20, 52) ir Erės, Tosingės bei Langelando salų ploto (88, 70, 285 kv. km) yra tiesiog stulbinanti!
Kokie pagrindiniai Jūsų argumentai, kad „Homero“ epų veiksmas vyko Baltijos jūroje?
Homero pasaulis akivaizdžiai šiaurietiškas. Abiejuose epuose klimatas šaltas, permainingas, taigi labai skiriasi nuo tradicinių Viduržemio jūros orų. „Iliadoje“ aprašomos stiprios audros, liūtys, pražūtingi potvyniai, dažnai minimas sniegas net žemumose, be to, šaltis, ledas, vėjas, rūkas visur, pavyzdžiui, Trojoje, Itakėje, Ciklopų žemėje. Saulės šviesa ir šiluma „Iliadoje“ minima retai, „Odisėjoje“ išvis neminima, nors kalbama apie plaukiojimo sezoną Itakėje. Daugybė kultūrinių detalių, lyginant su graikų pasauliu, atrodo keistos, tačiau visiškai nestebina Šiaurės Europoje. Pavyzdžiui, aprašoma išskirtinė jaučių svarba, indai vien iš metalo ar medžio, kaip įprasta šiaurėje; Homero civilizacijos „atsilikimas“, lyginant ją su Mikėnais. Gausu neatitikimų tarp kai kurių Homero ir Graikijos miestų morfologijos; Ftija aprašoma kaip pabėgėlių žemė; Helesponto (Dardanelų) senieji gyventojai atsiduria rytinėje Baltijos jūros pakrantėje; absurdiškai stūkso siena tarp Argolio ir Pylo palei jūrą; neaiškios Pylo ir Faro buvimo vietos ir t. t.
Dar daugiau – Homeras aprašo fenomenus, būdingus tik kalnuotoms vietovėms, pavyzdžiui, giedras naktis per vasaros lygiadienį, šiaurės pašvaistę, kuri „Iliadoje“ minima kaip Dzeuso „spalvota arka“ (Il. XVII, 547); tamsią žiemos saulėgrįžą Kimerų žemėje; vidurnakčio saulę Kirkės saloje ir Trinakijoje (kur Hiperiono Saulė rodo saulės ėjimą virš horizonto, graikiškai hyper-ion); Aušros šokius Kirkės saloje (metafora, skirta tipiškam fenomenui, kuris regimas kalnuose už Šiaurės poliarinio rato, kur „besisukanti aušra“ pasirodo besibaigiant ilgai poliarinei nakčiai, kai vėl galima išvysti saulę). Didžiojo mūšio didžioji anomalija aprašyta „Iliadoje“ – mūšis be perstojo vyksta dvi dienas ir vieną naktį, tamsa jo nesustabdo. Tai neįmanoma prie Viduržemio jūros, tačiau Šiaurėje savaime suprantama. Patroklo kariai kovoja net naktį, nes per vasaros saulėgrįžą kalnuose naktys šviesios – įprastas dalykas Šiaurėje. Ši interpretacija leidžia nuosekliai atkurti įvairius mūšio etapus (tai sudėtinga, jei mūšis suspaudžiamas į vieną dieną, kaip tą paprastai daro mokslininkai), išsklaidyti visus pasipiktinimus ir įtampas.
Antrąją dieną po giedros birželio nakties Trojoje patvinsta dvi upės. Tai atitinka faktą, kad Šiaurėje upių potvyniai paprastai būna birželį, kai atšyla, jie sutampa ir su giedromis naktimis. Toje „Iliados“ vietoje, kur aprašomas gervių elgesys, irgi akivaizdus Šiaurės pėdsakas: „Trojiečiai pasistūmėjo į priekį ir šaukė kaip paukščiai, kaip gervės, kurių klegėjimas girdimas danguje, kai jos skrenda tolyn nuo žiemos ir nesibaigiančių liūčių“ (Il. III, 2–4). Iš tikrųjų gervės, žiemai artėjant, skrenda nuo Baltijos ir kitų šiaurinių platumų Viduržemio jūros link. Taigi ši scena yra akivaizdžiai šiaurietiška, o ne Egėjo jūros fenomenas. Viduržemio jūros poetas būtų sakęs, kad gervės skrenda „nuo vasaros“, bet ne „nuo žiemos“, nes jų migracija į Šiaurę vyksta pavasarį.
Kitas svarbus dalykas toks: „Niekas niekada nesikovė taip, kaip Homero herojai. Jie vežami į mūšį vežėčiomis, tuomet iššoka ir kovoja su priešu. Viskas, ką žinome apie kovos vežėčias rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, prieštarauja mūsų suvokimui“ (Pierre Vidal-Naquet). Tačiau tai, kas atrodo keista prie Viduržemio jūros, yra visiškai normalu Šiaurėje: „Britonų kariai iššoka iš vežėčių ir eina pėsčiomis. Važnyčiotojai tuo metu atitolsta nuo mūšio. [...] Tuomet jie mūšyje parodo žirgo greitį, taip pat ir pėstininkų tvirtumą“ (Caesar. „Užrašai apie galų karą“). Taigi vežėčių mūšiai, aprašyti „Iliadoje“, nėra absurdiški, tiesiog Homeras buvo vienintelis liudytojas, kad archajiniai Šiaurės bronzos amžiaus papročiai išliko Britanijoje iki Cezario laikų.
Ar Jūsų teorija reiškia, kad baltų tautos artimai susijusios su graikais? Juk tik lietuviai ir graikai turi vardus ir pavardes su galūnėmis -as, -is, o kai kurie vardai (pavyzdžiui, Kostas) yra vienodi abiejose tautose. Egzistuoja ir mitas, kad Lietuvos kunigaikštis Palemonas buvo kilęs iš Graikijos. Ką apie tai manote?
Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje garbinamas Aukščiausiasis (lietuviškai – Dievas, latviškai – Dievs), kuris folklore atitinka ir krikščionių Dievą, ir graikų Dzeusą (Prampolini. „Mitologija tautų gyvenime“). Mitologas Károly’s Kerényi’s rašo: „Estų epas „Kalevo sūnus“, sukurtas XIX a. iš senovinių dainų ir tradicijų, pasakoja apie gražiosios Lindos gimimą iš kalnų vištos kiaušinio. Tai atitinka Elenos gimimą. Labai artimas šiai estų pasakai yra graikų mitas, kuriame Leda randa kiaušinį pelkėtoje, miškingoje vietovėje. [...] Žvelgiant į šias įdomias detales graikų mite apie Elenos gimimą iš kiaušinio ir pirmykščių pelkių paukščių vestuves, daugiausia paralelių randame finougrų tautose.“
Danų istorikas Saksas Gramatikas aprašė senovinę žemę Baltijos jūros rytinėje pusėje, pavadintą Kuretija (dabar Kuršas, Kuržemė Latvijoje) ir jos gyventojus „kuretus“ (kuršius).
Latvijos mokslininkė, Rygos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, prof. Ilzė Rumniecė, kuri labai domisi šia teorija, kuršius sieja su „Iliadoje“ ir graikų mitologijoje aprašomais paslaptingaisiais kuretais (Κουρῆτες). Jie artimai susiję su Dzeuso (Dievo) gimimo mitu, tačiau Graikijoje nebuvo identifikuoti. Kaip ir Palemono legendoje, veiksmas vyksta, likus maždaug dviem tūkstančiams metų iki bronzos amžiaus.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Baltijos jūroje vyko daug nuožmių mūšių, joje siautėjo vikingai, kuršiai, beje, laikomi vienais karingiausių. Ką manote apie juos?
Savo knygoje parodau akivaizdžias paraleles tarp achajų ir vikingų pagal socialinius jų santykius, interesus, gyvenimo būdą ir kt. Pavyzdžiui, esama stulbinančių analogijų tarp vikingų ir achajų laivų – plokščias kilis, dvigubas laivo priekis, nuimamas stiebas. Kalbant apie maistą, keista, kad vaisiai, daržovės, alyvuogių aliejus, alyvuogės, figos kažkodėl nepasirodo ant Homero herojų stalo. Jie kaip ir vikingai valgo daugiausia mėsą (jautieną, kiaulieną, ožkieną ir žvėrieną). Be to, Homero herojai sočiai pusryčiaudavo kaip ir Tacito germanai. Jaučių, kiaulių gausa epuose – dar vienas raktas į Šiaurės pasaulį. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Graikijoje dominavo moliniai indai, o Šiaurėje karaliavo bronza, aprašyta ir Homero, kuris mini indus tik iš metalo. Homeras pasakoja ir apie princą, kuris pagrobia karalienę su jos turtais ir sukelia karą. Tai Danijos karaliaus sūnus Sniono, pagrobusio gražiąją Švedijos karalienę, istorija. Dėl to kilo karas tarp Švedijos karaliaus ir Sniono (Saxo Gramaticus. Gesta Danorum. VIII, XI, 2).
Be to, daugelis Uliso kelionių stulbinamai sutampa su legendinio Danijos karaliaus ir danų mitinio protėvio Dano proanūkio Hadingo kelionėmis. Pirmojoje Gesta Danorum knygoje XIX a. tai aprašė Saksas Gramatikas. Hadingas gudrybe užgrobia miestą, yra sugundomas burtininkės, keičiančios pavidalą, atpažįstamas moters pagal randą ant blauzdos, nužudo jūros pabaisą, todėl yra persekiojamas dievų (Ulisą irgi persekiojo jūros dievas Poseidonas už tai, kad šis apakino jo sūnų Polifemą), net pragare atsiduria. Jam irgi patinka jūra, laivai. Odinas duoda jam patarimą ir išgelbsti, kaip deivė Atėnė Ulisą.
Dar vienas sutapimas – islandų Jorvardo Odro saga, kurioje apstu neįtikėtinų analogijų su Ulisu: pajūrio gyventojų puldinėjimai, milžinų išsilaipinimas žemėje, žmogėdros milžino apakinimas, sužeidimas į koją ir t. t. Homero aprašytas jūrų dievas Aigajonas (iš kurio kilo Egėjo jūros pavadinimas) yra norvegų jūrų dievo Aegiro atitikmuo. Norvegų valkirija primena Homero Kerę: „Kraupioji Kerė pasinaudojo kariu, kuris ką tik buvo sužeistas, dabar nutempė jo lavoną prie savo kojų mūšio metu. Ji dėvėjo apsiaustą, kuris buvo raudonas nuo žmogaus kraujo“ (Il. XVIII, 535–538). Trumpai tariant, lygindami graikų ir norvegų mitus, galime daugiau sužinoti apie šių senų tautų priešistorę.
Ar toliau domitės Jūsų knygoje aprašytais dalykais?
Atnaujinu anglišką knygos versiją. Vis randu naujų faktų ir užuominų, kurios patvirtina mano teoriją.
Dėkoju už pokalbį.