Volinas: vikingų gyvenvietė ant upės kranto
Volinas – nedidelis miestelis ant Divnos upės kranto Vakarų Lenkijoje. Atrodytų, nieko ypatingo: neogotikinė rotušė, šalia – barokinė bažnyčia, o tarp jų – apsnūdusi turgaus aikštė. Miestelis, kokių yra šimtai mūsų kaimynų žemėje. Jei ne keista gyvenvietė kitame Divnos krante. Mat ten atkurta senovinė vikingų gyvenvietė – viena iš daugelio įkurtų klajūnų skandinavų jų klestėjimo laikotarpiu (793–1066 m.). Pasižvalgyti po tokią proistorinę gyvenvietę – vienas įdomumas. Nameliai – mediniai, vieno aukšto, žemi, be langų. Kiekvieno centre – besikūrenantis židinys, viršum kurio kabo žvėries kailis (jis sulaiko kibirkštis, kylančias iš ugniakuro, antraip tuoj pat supleškėtų skiedromis dengtas stogas); pasieniais beveik ant žemės – paprasti iš grubių lentų sukalti gultai. Kitas statinys – kalvė, greta jos – maisto sandėlys, už jo – patalpa, kur džiovinami bei mezgami tinklai. Viso tokioje gyvenvietėje – apie 20–30 žemų medinių pastatų: ir gyvenamųjų, ir pagalbinių – pradedant minėta kalve ir baigiant įvairiausiais sandėliais. Iš pietų pusės gyvenvietę puslankiu gina stačių tašytų rąstų tvora, iš šiaurės – Divna. Jos pakrantėje bangos siūbuoja ilgą ir siaurą irklinį vikingų karinį laivą – langskipą.
Žodžiu, minėta gyvenvietė Voline – tipiška vikingų tų laikų faktorija. Mat ir į karinius, ir kartu į prekybinius žygius išsiruošę drąsieji skandinavai savo kelionių maršrutuose įkurdavo laikinas ar pastovias stovyklas. Pastarosios greitai „apaugdavo“ vietos gyventojais ir jų siūlomomis paslaugomis: šie parduodavo ir mainydavosi su atvykėliais savo turimas prekes. Vikingai atveždavo to, ko reikėdavo vietiniams, šie parduodavo tai, kas turėjo paklausą Bizantijos imperijoje ar Vakarų Europoje.
Beje, minėta gyvenvietė išsilaiko daugiausiai lenkų entuziastų dėka. Žmonės tam skiria savo savaitgalius ar atostogas. Štai kalbintas buvęs elektrikas, o dabar pensininkas Anžejus drožia skiedras: jomis dengiami vis nauji Voline vis dar kylantys nameliai. Medicinos seselė Marylia dažną savaitgalį čia praleidžia už audimo staklių. Ir pailsi, ir su atvykėliais pabendrauja. Taip atkurta vikingų faktorija vis plečiasi, tarsi šių laikų žmonėms demonstruodama: va taip prieš tūkstantį metų augo, tvirtėjo skandinavų prekybinės kolonijos visoje rytinėje Baltijos pakrantėje. Ir ne tik Baltijos.
Vikingai: karingi prekybiniai tarpininkai tarp Rytų ir Vakarų
Apie vikingų epochą ir jų pėdsaką Lietuvos žemėje kalbiname žinomą archeologą, Vilniaus universiteto profesorių Aleksiejų Luchtaną. Pasak istoriko, visų pirma reikia kelti klausimą: o kodėl gi tie skandinavai (švedai, norvegai, danai) staiga „pajudėjo“ iš savo gyventų vietų ir metėsi į keliones? Kurios buvo pakankamai rizikingos: tuomet, dar vadinamaisiais „tamsiaisiais viduramžiais“ galiojo tik viena teisė. Kalavijo. Atsakymas, kodėl 8 amžiuje kilo vikingų klajonių banga, pasibaigusi tik 11 amžiuje, labai buitiškas: skandinavų gyvenamosiose vietose ėmė trūkti dirbamos žemės. O vėlyvajame geležies amžiuje (8–10 amžiai), ėmus geležimi apdirbti žemę, gyventojų ėmė sparčiai gausėti. Tad daliai švedų, norvegų ar danų vyrų tebuvo tik vienas pasirinkimas: sėsti į karo laivus ir ieškoti laimės (uždarbio) svečiose šalyse. Taip vikingų kariniai laivai – langskipai (grynai kariniai) ir knorai (pritaikyti ir prekėms vežti) ėmė maišyti visas gretimas teritorijas aplink Baltijos bei Šiaurės jūras. Tai vikingai atrado bei apgyvendino Islandiją bei Grenlandiją, pasiekė net Šiaurės Ameriką. Pietuose šie kariai ir pirkliai viename asmenyje nutiesė garsųjį kelią „iš vikingų pas graikus“: iš Baltijos jūros arealo jie upėmis pasiekdavo Juodąją jūrą, taip atplaukdami į Bizantijos imperiją. Kalavijas ir metalo svarstyklės buvo neatskiriama kiekvieno tokio kario-pirklio „garderobo“ dalis. Tiesa, priklausomai nuo situacijos, vienur vikingai labiau kariaudavo ir plėšdavo, kitur – daugiau kariaudavo. Štai britų, airių, frankų metraštininkai juos vaizduoja vien tik kaip plėšikus (vikingai pradėjo savo erą, 793 m. nusiaubę vienuolyną Lintisfarno saloje Anglijoje). Mat Vakaruose vikingams plėšti buvo paprasta: daug turtingų vienuolynų minėtose šalyse stovėdavo netoli jūros pakrantės. Ką ten vienuolynai: 845 m. vikingai apiplėšė Paryžių bei Hamburgą. O va Rytuose bei Pietuose vikingai daugiau prekiavo: mat upėmis didelės kariaunos negalėdavo praplaukti, o ir vietiniai gyventojai visi būdavo apsiginklavę ir – pakankamai agresyvūs.
Tad A. Luchtanas apibendrina vikingų įnašą į Europos istoriją: šie narsūs vyrai tarsi sujungė tūkstantmečio sandūroje išsibarsčiusias atskiras Senojo žemyno dalis: Vakarų Europą su Vidurio ir ypač – Rytų Europa, Šiaurę – su Pietumis. Taip arabų sidabras, bizantiečių stiklo bei metalo dirbiniai pasiekė europiečius, o Rytų šalių gyventojai galėdavo įsigyti kailių, vaško ar vergų.
Vikingų epocha baigiasi labai simboliškai: 911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rollo, įsikūrė Normandijoje – Prancūzijos šiaurėje. 1066 m. Rollo palikuonis Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste. O įsitvirtina saloje jau „sueuropėję“ vikingai todėl, kad prieš keletą mėnesių saksų kariuomenė labai nukraujavo: ji sunkiai įveikė Norvegijos konungo Haraldo Hardrados anpuolį (mat šis taipogi norėjo tapti Anglijos karaliumi). Nuo tų saksų kautynių su „senaisiais“ bei „naujaisiais“ vikingais ir baigiasi labai spalvinga šių karių – pirklių epocha.
Ir dar svarbus momentas: vikingus domino nauji prekybiniai maršrutai ir pajamos iš prekybos. Karas buvo daugiau „šalutinė“ veikla, – jei ji būdavo pelningesnė už prekybą. Užkariauti ir savo valdžioje išlaikyti atskiras teritorijas ar valstybes – tai vikingų nedomino. Tai ėmė daryti 9–10 amžių sandūroje po vikingų žygių į Rytus savo žvilgsnius nukreipusi Vakarų Europa, pamažu atsigavusi po „tamsiųjų viduramžių“ sąstingio ir ištroškusi naujų žemių, turtų bei – pavaldinių.
Atkurtos vikingų gyvenvietės mena tą karių ir pirklių epochą
Pasak A. Luchtano, šiuo metu yra keletas atkurtų vikingų gyvenviečių. Švedijoje garsėja Melareno ežere esančioje Bjerkės saloje įsikūrusi Birka – miestelis, laikomas pirmuoju Švedijos teritorijoje įkurtu miestu. Šis netoli Stokholmo esantis miestelis buvo įkurtas 7 a., o 9–10 a. Birka tapo vikingų centru, kuriame klestėjo prekyba. Birkos muziejuje galima išvysti archeologinių radinių, pasakojančių apie vikingų gyvenimą. Šis šiuolaikinių miestų protėvis yta toks unikalus, kad yra saugoma UNESCO.
Estai netoli Talino, ant Piritos upės kranto 2005 m. įkūrė Vikingų kaimelį, tokį, kur estai gyveno nuo neatmenamų laikų. Apsilankius jame, čia taipogi galima sugrįžti į vikingų laikus (8–11 a.) ir išbandyti įvairius senovinius amatus. Ar smagiai praleisti laiką šaudant iš lanko, mėtant kirvį, dalyvaujant vikingų žaidynėse ar žvejojant upėtakius. Latviai panašią gyvenvietę atkūrė Grobinės apylinkėse, netoli Liepojos.
Ir visi vikingų svarbiausi prekybiniai centrai, pabrėžia profesorius, – Trusas Prūsijoje (Nogatės upės žemupyje, į pietus nuo dabartinio Lenkijos miesto Elblongo), Volinas dabartinėje Lenkijos teritorijoje, Birka Skandinavijoje, Haidebiu Danijoje – buvo polietniniai. Tai yra, juose ilgiau ar trumpiau gyveno įvairiausių tautybių žmonių. Taip viename „katile“ maišėsi vakarų ir rytų slavai, skandinavai, germanai. Visus tuos vyrus vienijo pagrindinė idėja: kartu dalyvauti ir prekiaujant, ir kariaujant (kur labiau – priklausomai nuo aplinkybių). Tad vikingu, mano A. Luchtanas, tuomet buvo galima pavadinti ir baltą, ir slavą, ir skandinavą. Nes vikingas – tai ne etnosas, o greičiau užsiėmimas, gyvenimo būdas. Tai – keliaujantis karys-pirklys.
Ištyrinėti turtingi sembų, kuršių ar atvykėlių skandinavų kapai tik patvirtina profesoriaus žodžius. Kiekviename tokiame kape yra ir kario, ir pirklio atributų. Šalia kalavijo ir durklo padėtos svarstyklės, svareliai sidabrui sverti; greta – sveikos bei sukapotos arabiškos sidabrinės monetos dirchemai. Bankų bei keityklų tuomet dar nebuvo, tad koviniu kirviu monetos buvo kapojamos, kai reikėdavo „smulkių“. Sidabriniai papuošalai (vyrai anuomet puošėsi ne mažiau už moteris) taipogi turėjo pinigų vertę ir jei tik reikėdavo, sidabriniai karoliai ar apyrankės negailestingai būdavo kapojami į gabalus.
Ar kūrėsi vikingai Lietuvoje?
Ir ar mes taipogi galėtume atkurti panašią gyvenvietę, kokių jau esama abipus Baltijos jūros, klausiame A. Luchtano. Idėja gana abejotina, mano profesorius. Ir štai dėl kokių priežasčių. Visų pirma, mūsų dabartinėje Baltijos pakrantėje gyveno kuršiai – viena galingiausių (ir karingiausių) to meto baltų genčių. Kurie ne tik kad nelabai leisdavo atvykėliams čia šeimininkauti, bet ir patys nuolat terorizavo Danijos bei Švedijos pakrantes. Visą 10 amžių danai nugyveno nuolatiniame siaube: ar tik horizonte nesimato kuršių laivų? Vadinasi, jau vien dėl šios priežasties – išskirtinio kuršių karingumo – atvykėliams kurti grynai savo stovyklas – gyvenvietes mūsų pakrantėje buvo gana sudėtinga. Antra priežastis: vikingai Rytų kryptimi daugiau prekiavo, nei kariavo. Tačiau jų tikslas buvo ne baltų genčių gyvenamos žemės, o jau susikūrusi Kijevo Rusia bei, aišku, Bizantijos imperija. Tačiau per lietuvių genčių kontroliuojamas teritorijas upėmis į Juodąją jūrą nenuplauksi. Todėl vikingai apeidavo Lietuvą iš šiaurės, iš jūros įplaukdavo į Dauguvą, iš jos – į Volgą, iš pastarosios – į Dneprą ir taip nusileisdavo į Juodąją jūrą. Visa tokia kelionė pirmyn – atgal trukdavo apie porą metų. Tad vikingų kelionių maršrutuose pamažu išaugdavo gyvenvietės, kur jie sustodavo žiemoti (pvz., Gniozdovas prie Smolensko).
Tiesa, A. Luchtanas visiškai „nenurašo“ idėjos dėl vikingų gyvenvietės: reikia toliau tyrinėti Palangos apylinkėse rastą kuršių gyvenvietę bei Žardės gyvenvietę netoli Klaipėdos. Juk Baltijos pakrantėje gyvenančios tautos ne tik kariavo, bet ir prekiavo. O štai kaliningradiečiams pasisekė labiau: jie jau senokai tyrinėja tą vietą, kur pietinė Kuršių nerijos dalis jungiasi su žemynu. Tačiau taip buvo ne visada: vikingų laikais tai buvo patogi vieta įsikurti stovyklai, prieš pajudant su laivais pakrante toliau į baltų genčių gyvenamas teritorijas. Rusų archeologas Vladimiras Kulakovas mano, kad istorinėse kronikose minimi Hakono vadovaujami danai išsilaipino Sembos pusiasalyje ties Kuršių Nerija ir įsikūrė Vargenavos gyvenvietėje. To meto papročiai, mūsų akimi, buvo labai keisti: danų karvedys, norėdamas padrąsinti savo karius mūšyje su sembais, įsakė sudeginti į krantą ištrauktus laivus. Danai įveikė sembus, vedė jų moteris ir... pasiliko gyventi Semboje. O archeologai apie 10 a. vidurį šalia minėtos gyvenvietės esančio Vikiavos kapinyno (Irtekapinio) kapuose fiksuoja staiga pagausėjus brangių ginklų ir papuošalų; be to, atsirado kapų, kuriuose laidoti valtyje sudeginti mirusieji. Vargenavoje gyvenę kariai saugojo netoliese esantį taip pat skandinavišką Kaupo–Viskiautų miestą. Skandinavų kolonija čia gyvavo iki 12 a. pražios, kai galutinai užako pietinėje Kuršių Nerijos dalyje buvęs Brokisto sąsiauris, per kurį prekybiniai (o ne karo) vikingų laivai, pakrante įveikę Kuršių marias, įplaukdavo į Nemuną. Nors... gal ir mūsų pakrantėje bus atrasta „tikra“ vikingų gyvenvietė?