Alexandra Horowitz knygoje „Ką šunys galvoja? Knyga apie tai, ką šunys mato, uodžia, žino ir supranta“ teigia, jog mokslininkai ėmė mokyti šunis atpažinti cheminius kvapus, kuriuos išskiria nesveiki vėžio pažeisti audiniai. Mokoma paprastai: šunys gauna paskatinimą, jei atsisėda arba atsigula šalia kvapo, bet jei to nedaro, negauna nieko. Po to mokslininkai vėžiu sergančių žmonių kvapus surinko į nedidelius šlapimo mėginius arba paprašė jų pakvėpuoti į vamzdelius, kuriais buvo gaudomos iškvėptos molekulės. Nors specialiai parengtų šunų nėra daug, gauti reikšmingi rezultatai: šunys galėjo aptikti, kurie pacientai serga vėžiu. Vieno tyrimo metu jie suklydo 14 atvejų iš 1272 bandymų. Atlikus kitą nedidelį bandymą su šunimis, jie beveik visais atvejais užuodė melanomą. Naujausi tyrimai rodo, kad specialiai paruošti šunys gali ir labai dažnai nustato odos, krūties, šlapimo pūslės ir plaučių vėžį.
Ar tai reiškia, kad jūsų šuo praneš jūsų kūne susidarius augliukui? Tikriausiai ne. Tai tik parodo, kad šuo geba tai padaryti. Galbūt jis užduos pasikeitusį kvapą, bet kvapas gali kisti pamažu. Reikėtų ruošti ir jus, ir jūsų šunį: šunį mokyti atkreipti dėmesį į kvapą, o jus – atkreipti dėmesį į šuns elgesį, reiškiantį, kad jis kažką aptiko.
Kadangi šunys taip gerai užuodžia kvapus, jie labai praverčia bendraujant. Nors mes, žmonės, savo kvapą skleidžiame nevalingai, šunys tai daro sąmoningai – jie švaistosi kvapais. Atrodo, kad supratę, kaip gerai mūsų kūno kvapas išduoda mus (net kai mūsų nėra), jie patys nusprendė tuo pasinaudoti. Visi šuninių šeimos atstovai – laukiniai, naminiai šunys ir jų giminaičiai – palieka šlapimo ant įvairių objektų.
Žymint šlapimu (taip vadinamas šis komunikacijos metodas) perduodama žinia, bet tai labiau primena paliktą žinutę, o ne pokalbį. Šią žinutę koks nors šuo vienu galu palieka, o kitas šuo kitu galu aptinka. Kiekvienam šuns šeimininkui pažįstamas vaizdelis, kai šuo pakelia koją šalia vandens kolonėlės, gatvės žibinto, medžio krūmo, kartais ant ne vietoje pasipainiojusio šuns ar praeivio kelnių klešnės. Dažniausiai žymima aukščiau arba išsikišusiose vietose, kad geriau matytųsi ir sklistų šlapimo kvapas (feromonų ir panašių cheminių medžiagų mišinys).
Šuns šlapimo pūslė (maišelis, kurio vienintelė žinoma paskirtis – kaupti šlapimą) vienu metu leidžia išskirti tik nedidelį šlapimo kiekį, todėl jie gali žymėti nuolat ir dažnai.
Palikę savo kvapą, jie taip pat tyrinėja kitų kvapus. Stebint uostinėjančius šunis išsiaiškinta, kad šlapime esančios cheminės medžiagos suteikia informacijos apie patelių pasirengimą poruotis ir patinų pasitikėjimą savimi. Vyrauja mitas, kad žinutė reiškia „čia mano“ – neva šuo apšlapindamas žymi teritoriją. Šią idėją XX a. pradžioje pateikė etnologas Konradas Lorencas (Konrad Lorenz). Jis iškėlė logišką hipotezę: šlapimas yra šuns užkariautojo vėliava, įsmeigiama ten, kur teigia esantis šeimininkas. Bet penkiasdešimt metų atliekant tyrimus nebuvo įrodyta, kad tai vienintelė, ar bent jau pagrindinė, žymėjimo šlapimu funkcija.
Pavyzdžiui, sulaukėjusių šunų tyrimas Indijoje parodė, kaip elgiasi šunys, galintys nevaržomai naudotis savo „prietaisais“. Žymėjo abiejų lyčių šunys, bet tik 20 procentų atvejų jie žymėjo teritoriją – tam tikras ribas. Žymėjimas keitėsi priklausomai nuo metų laiko ir dažniau pasitaikydavo šunims ieškant poros arba maisto tarp atliekų. Teoriją apie teritorijos žymėjimą paneigia ir faktas, kad šunys labai retai šlapinasi ties vidiniais namo ar buto, kuriame gyvena, kampais.
Pasirodo, žymint paliekama informacija: kas nusišlapino, kas kiek laiko praeinama pro šią vietą, naujausi pasiekimai ir noras poruotis. Taip nematomų kvapų puokštė tampa bendruomenės skelbimų lenta, kurioje senus ir yrančius skelbimus užkloja naujesnės žinutės apie veiklas ir pasiekimus. Tie, kurie prie jos ateina dažniau, atsiduria viršūnėje: atsiskleidžia natūrali hierarchija. Bet perskaitomos ir senos žinutės, jose išlikęs vienas informacijos elementas – jų senumas.
Tarp šlapimu žyminių gyvūnų šunų elgesys nėra pats įspūdingiausias. Begemotas šlapimą mojuoja uodega, kad lyg purkštuvu ištaškytų jį visomis kryptimis. Raganosiai, savo itin stiprios koncentracijos šlapimą paskleidę ant krūmų, dar ir suniokoja juos ragu bei kanopomis – greičiausiai tam, kad šlapimas pasklistų kuo toliau ir plačiau. Užuojauta šeimininkui, kurio šuo pirmas aptiks, kaip gerai veikia šlapimo „purkštuvas“.
Kiti gyvūnai dar ir prispaudžia pasturgalį prie žemės, taip išskirdami išmatų ir analinės angos kvapus. Mangustas atsistoja ant priekinių kojų ir trinasi į aukštai esančią šaką. Kai kurie šunys pasitelkia visą savo lankstumą, rodos, tyčia šlapindamiesi ant didelių akmenų ir uolų.
Gyvūno tapatybę galima nustatyti ne tik iš šlapimo, bet ir išmatų, tačiau ne dėl pačių išskyrų, o cheminių medžiagų, kurių patenka ant viršaus. Jas išskiria žirnio dydžio maišelis, esantis išangėje ir kaupiantis išskyras iš šalia esančių liaukų. Išskyrų kvapas itin šlykštus, primenantis nudvėsusią žuvį senoje kojinėje, ir, pasirodo, kiekvieno šuns jis vis kitoks. Šis išangės maišelis kvapą išskiria nevalingai, šuniui išsigandus ar susidūrus su pavojumi.
Nenuostabu, kad daugelis šunų išsigąsta veterinaro kabinete. Per įprastą apžiūrą veterinarai dažnai išspaudžia (spaudžia tol, kol išsiskiria turinys) išangės maišelius, kurie gali būti persipildę, ir dėl to gali įsimesti infekcija. Kvapo, kurį maskuoja veterinarinis muilas su antibiotikais, veterinarai persigėrę – nuo jų dvelkia didžiule šunų baime.