Jei feisbuke aprašytumėte tai, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais Lukiškių kalėjime, iškart gautumėte baną

Lukiškių kalėjimas dabar bando nusimesti šimtametę skausmo aurą siūlydamas įvairias pramogas. Jei negalvoji apie tai, kokios paskirties tai pastatas, tada linksminiesi naujausiame miesto trende. Norėdamas labiau pažinti tos vietos istoriją sugalvojau straipsniui medžiagos ieškoti ne internete, bet senamadiškai su sušukęs „ad fontes“, tai yra „prie šaltinių“. Kviečiu pasidairyti po Antrojo pasaulinio karo metų Vilniaus sunkių darbų kalėjimo dokumentus ir jų iš pirmo žvilgsnio beaistrius liudijimus esančius Lietuvos centriniame valstybės archyve. Jie beaistriai tik iš pirmo žvilgsnio, po kiekvienu iš jų slypi žmonių sulaužyti likimai.

Nacistiniai Vokietijai okupavus Lietuvą asmenys pradėjo ieškoti savo artimųjų, kalėjusių Lukiškių kalėjime. Viena iš kalėjimo dokumentų grupių yra pažymėjimai apie kalinius, kurie prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui buvo išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą.

Tie dokumentai – paprasčiausi pažymėjimai, kad asmuo 1941 metais birželio 23 d. buvo išvežtas į Sovietų Sąjungos gilumą. Dažniausiai tokie pažymėjimai buvo išduoti 1941 m. birželio pabaigoje ir tų pačių metų liepos pradžioje. Arba sovietiniu periodu nuo 1940 m. rugpjūčio pabaigos. Pacituosiu vieną iš daugelio, nes jame – pavardė vieno iš žymiausio Vilniaus tarpukario lietuvių veikėjų, lietuvių skautų lyderio, paskutinės dvikovos su kardais Vilniuje dalyvio.

LIETUVOS RESPUBLIKA