Juodieji viešieji ryšiai: kriterijai, kurie padės atpažinti ne tik Putino „žurnalistiką“, bet ir nešvarius darbelius savame kieme

Kai kokį mūsų politiką pagauna su kyšiu rankoj, jis dažnai rėkia, kad tai politinis susidorojimas. Kai kas nors nešvarių apatinių krūvoj išknisa kokią liaudies tarno praeities dėmę, tasai kaip užvestas kartoja, kad tai jo konkurentų juodasis piaras. Kai rinkimus laimi ne tie, „kurie turėjo laimėti“, tai tik todėl, kad konkurentai pasisamdė nešvarią komunikacijos agentūrą ir toji nuvedė globotinius į valdymo olimpą, naudodama negražias viešųjų ryšių akcijas.

Kas yra tas juodasis PR („Public Relations“ / „Viešieji ryšiai“)? Kokios viešinimo technologijos yra negarbingos, ir kur ta plonytė raudona linija, skirianti švarų nuo nešvaraus? Galiausiai, kokie yra įdomiausi atvejai, kuriuos būtų galima priskirti šiai šešėlinei industrijai, ir kaip suprasti, jog kažkas atsidūrė jos „taikiklyje“?