Kada kare žudyti priešą yra tiesiog amoralu: kartais sulaukiama gailesčio, o kartais – prasideda brutali medžioklė

Karo veiksmai vyksta žemėje, danguje ir vandenyje. „Ir po vandeniu“, pridurtų skaitytojas, „ir kosmose“, pridurčiau aš. Tačiau įvairiose stichijose žmogus sukūrė atitinkamas priemones, kurios padeda išgyventi bei kovoti, tik skiriasi priešo požiūris ir būdai, kaip tuos veiksmus vertinti ir kokias kontrpriemones pasitelkti. Skamba sudėtingai ar bemaž filosofiškai, tačiau kare žmogus susikūrė ištisus dilemų rinkinius. Kai kuriuos jų sprendžia ir „išaiškina“ įsakymai bei tarptautinės teisės normos, kiti gi lieka atskirų šalių vyriausybių ar net individualiu karių pasirinkimu.

Kaip elgtis, kuomet tavo vedamas povandeninis laivas nuskandina priešo karinį transportą ir skenduolio vietoje kepurnėjasi šimtai išsigelbėjusių priešo karių? Plaukti šalin? Gelbėti net tuomet, kai fiziškai visų išgelbėti neįmanoma? O gal pasiųsti žinią apie nelaimę, kad gelbėtų saviškiai, tuo pačiu išduodant savo buvimo vietą su didele galimybe susilaukti giluminių bombų smūgių?