Karaliaučiaus šturmas, kuriam pasipriešinti nebuvo šansų: sustojusioje upėje susiformavo lavonų tiltas, miestas virto griuvėsiais

Neseniai viešojoje erdvėje buvo prisimintas Karaliaučius, vokiškai vadintas Kenigsbergu. Tiksliau – mūšis dėl šios Rytų Prūsijos sostinės, kuriam pasibaigus ir kapituliavus šio miesto-tvirtovės įgulai prasidėjo nauja, sovietinio Kaliningrado istorija. Tačiau net ir po įvykio praėjus beveik 80 metų apie šią operaciją meluojama. Meluojama apie puolančiųjų bei besiginančiųjų santykį, meluojama skaičiuojant nuostolius, meluojama aprašant sovietų elgesį su civiliais.

Labai daug informacijos apie Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto operacijas buvo galima surasti specialiame Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos interneto puslapyje „Pamiat naroda“ („Liaudies atmintis“). Tereikėjo žinoti dalinio numerį, operacijos pavadinimą ir datą, ir rasdavai dominančią informaciją. Dabar tos informacijos šiame puslapyje vis mažiau.

Nors ir yra aprašyta vadinamoji „Kenigsbergo puolamoji operacija“, tačiau, panorėjus suskaičiuoti puolančiųjų nuostolius ar pasitikslinti kokią nors kitą informaciją, susijusią su šiomis kautynėmis, to nebepadarysi. Nes 3-ojo Baltarusijos fronto, kurio armijos puolė Kenigsbergą, dokumentų, susijusių su 1945 m. balandžiu, tiesiog nebėra. Sausio mėnesio dokumentus galima rasti, gegužės mėnesio – taip pat, tačiau 1945 m. balandžio – nebėra.