1989 m. sukūręs internetą seras Timas Bernersas Lee turėjo romantišką viziją. Jo paties žodžiais tariant, jis padėjo „austi“ internetą, turėjusi padėti sujungti bet ką su bet kuo – tarsi būtų dirbęs ne Ženevos dalelių fizikos laboratorijoje CERN, o prie staklių. Tačiau taip buvo senais ramiais laikais. Dabar, kaip teigia pats jo įkūrėjas, internetui kyla grėsmė tapti išankstinių nusistatymų, neapykantos ir klaidingos informacijos distopija. Daugelis kalba apie „skaitmeninį feodalizmą“ – taip vadinama didžiųjų technologijų įmonių galia valdyti duomenis. Dėl to seras T. Bernersas Lee kartu su kolegomis įkūrė startuolį „Inrupt“, kuriuo siekia pakeisti galios pusiausvyrą. Ši įmonė – tik vienas iš daugelio bandymų grąžinti duomenis į žmonių rankas.
Toks siekis primena kovą su vėjo malūnais. Juk duomenų naudojimas tapo vienu didžiausių pasaulio verslų. Atmetus grynųjų pinigų, fizinio ir nematerialaus turto bei tyrimų ir plėtros veiklos vertę, iš 1,9 trln. dolerių „Google“ savininkės „Alphabet“ ir „Facebook“ rinkos vertės 1,4 trln. dolerių sudaro vartotojų duomenys ir įmonėms teikiama galimybė jais naudotis. Bet technologijų įmonėms vis dar negana. Tikimasi, kad plečiantis vadinamajam „daiktų internetui“ visame pasaulyje įvairiausiuose daiktuose (nuo automobilių iki virtuvių) įtaisyti jutikliai suteiks kur kas daugiau asmeninės informacijos. O technologijos įmonės jau tiesia link jos rankas.
Nepasotinamas jų troškimas gauti daugiau duomenų nerimą politikos kūrėjams kelia dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis politinė. Platformų verslo modelis paremtas „tinklo efektu“ ir dideliu platformų mastu, padedančiu pritraukti vartotojų, kuriems vėliau galima teikti daugiau reklamos. To rezultatas – greitai plintančios informacijos kultūra, kuri gali tapti puikia pramoga, tačiau nuodija viešąjį diskursą ir kelia nerimą vyriausybėms. Antroji priežastis – ekonominė. Kuo didesnės tampa technologijos įmonės, tuo galimiems konkurentams sunkiau įveikti jų turimą pranašumą duomenų srityje, todėl slopinamos inovacijos. Oksfordo universiteto akademikas Viktoras Mayeris Schönbergeris pastebi, kad startuoliams daugiausiai problemų kyla ne dėl kapitalo trūkumo – jiems sunkiausia gauti prieigą prie duomenų.
Dėl to antimonopolinės agentūros traukia į kovą. Spalio 20 d. JAV Teisingumo departamentas pateikė ieškinį „Google“, kuriame įmonė kaltinama naudojanti sutartis su prietaisų gamintojais, pavyzdžiui, „Apple“, kad galėtų užkirsti kelią kitoms naršyklėms. „Google“ tai neigia ir tikina, kad žmonės jos paslaugomis naudojasi dėl to, kad to nori, o ne dėl to, kad neturi kito pasirinkimo. Kad ir kaip išsispręs byla, yra manančių, kad vienintelis sprendimas – didžiąsias technologijų įmones suskaldyti. Tačiau toks sprendimas pernelyg supaprastintas. Vien sumažinus įmones visos problemos neišsispręs. Ieškant sprendimo būtina užtikrinti, kad duomenys bus prieinami lygiomis sąlygomis, kad galimi konkurentai gebėtų plėstis.
Tai galima padaryti keliais būdais. Vienas iš jų – suteikti daugiau galios pavieniams asmenims. Kitas – imtis kolektyvinių veiksmų. Trečias – pasikliauti vyriausybėmis. Kad būtų bent menkiausia galimybė ką nors pakeisti, visi šie būdai turi papildyti vienas kitą.
Pradėkime nuo pavienių asmenų. Atrodo teisinga teigti, kad kiekvienas asmuo turėtų turėti nuosavybės teises į savo duomenis. Tačiau nebent radikaliai pasikeistų įstatymai, praktiškai tai įgyvendinti būtų sunku: atimti kontrolę iš technologijų platformų būtų sudėtinga, nes pavieniai asmenys turi labai mažai galios derėtis. Laimei, yra ir kitų būdų.
Vienas iš jų – į „Netflix“ ar „Spotify“ panašus prenumeratos modelis. „Facebook“ priešingybe“ besivadinančiame socialiniame tinkle „MeWe“ (kurio valdybai priklauso ir seras T. Bernersas Lee), vartotojams nekišamos reklamos ir jiems pritaikytos žinios, o paprasčiausiai imamas mokestis. Kitas metodas – pradėti rinkti pavienių asmenų duomenis iš skirtingų šaltinių. Pavyzdžiui, „Inrupt“ bendradarbiauja su Belgijos regiono Flandrijos vyriausybe ir siekia suteikti kiekvienam piliečiui savų duomenų „kapsulę“. Pasak vieno iš įmonės įkūrėjų Johno Bruce, įmonė tikisi, kad privačios bendrovės su vartotojų sutikimu naudodamosi tais duomenimis kurs jiems pritaikytas programėles. Kuo geresnės bus programėlės, tuo mieliau žmonės leis joms naudotis duomenimis. Indijoje panašus bandymas vykdomas finansinių paslaugų srityje. Pavienių asmenų ir įmonių finansiniai duomenys gali būti teikiami finansinių paslaugų įmonėms per „sąskaitų kaupėjus“, kurie gauna duomenų savininkų sutikimą. Taip galima greičiau įvertinti klientų kredito reitingą ir teikti paskolas. Be to, galima pasipriešinti daugybę duomenų renkančioms milžinėms, pavyzdžiui, Kinijos finansinių technologijų įmonei „Ant Financial“.
Antras būdas stiprinti duomenų teikėjų galią – tai pasinaudoti kolektyviniais veiksmais, ypač todėl, kad dauguma vertės suteikia ne pavienių asmenų duomenys, o jų bendravimas su kitais. Programinės įrangos milžinės „Microsoft“ ekonomistas Glenas Weylas siūlo kurti „profesines sąjungas“, kurios derėtųsi žmonių grupių vardu ir siektų dalies pelno, gaunamo naudojant jų duomenis. Pasak G. Weylo, taip nesiekiama platformų sunaikinti – kaip ir profesinės sąjungos nesiekia uždaryti gamyklų. Buvęs kandidatas į JAV prezidentus Andrew Yangas pasiūlė per kolektyvines derybas teikti asmenims „skaitmeninius dividendus“.
Nors šie bandymai drąsūs, jie vis dar labai nauji. Gali būti, kad jais nepavyks nieko pasiekti – nebent neprisijungs ir vyriausybės, kaip buvo Europos Sąjungoje priėmus Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą ir Kalifornijoje priėmus Vartotojų privatumo aktą. Nors abiem reglamentais siekta apsaugoti privatumą, jie smarkiai sustiprino pavienių asmenų teises į savo duomenis. ES vykdomosios valdžios institucija Europos Komisija, kuri jau seniai linkusi į technologijų reguliavimą kištis labiau negu JAV, ketina žengti dar vieną žingsnį ir 2021 m. pasiūlyti Duomenų aktą, kuriuo būtų siekiama atverti ES viešųjų ir privačiųjų duomenų saugyklas. Kaip ir JAV vyriausybė, ES ir toliau grasina technologijų įmonėms antimonopoliniais įstatymais.
Suvedamos sąskaitos
Silicio slėnis užuominas suprato. Šiais metais „Facebook“ pasiūlė vartotojams sumokėti už jų balso įrašus, kad galėtų pagerinti kalbos atpažinimo funkcijas. Technologijų įmonės taip pat stengiasi suteikti vartotojams lengvesnį būdą perkelti savo nuotraukų aplankus į kitas platformas. Tačiau tokie veiksmai simboliniai. Pereiti į kitą platformą vis dar nepaprastai sunku. Platformos mastas ir platus dalinimasis informacija vis dar labai svarbūs jų verslo modeliams, todėl jos aršiai priešinasi reguliavimui. Technologijų įmonės tikina save, kad dauguma vartotojų vis dar nori teikti savo duomenis, kad mainais gautų nemokamas paslaugas. Tačiau jos greičiausiai supranta, kad prieiga prie duomenų tapo šio amžiaus filosofiniu klausimu. Feodalizmą galų gale pakeitė didesnės teisės į nuosavybę. Vieną dieną duomenų baudžiava taip pat pasuks tuo pačiu keliu.