Kautynės, po kurių sovietams teko patirti kartų pralaimėjimą: jie niekaip neįveikė „sisu“ ir suomiai iškovojo laisvę

„O juk prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenome kaip suomiai... Gaila, kad nekovojome kaip jie.“ Iki pat šių dienų galime išgirsti tokius užstalės pokalbius ar pasvarstymus socialiniuose tinkluose. Tema plati ir daugialypė, kaip ir pats karybos bei karo meno suvokimas, evoliucionavęs bėgant amžiams. Tačiau jeigu amžių glūdumos karyba su makedoniečių falangomis, Romos legionais ar persiškais kovos vežimais mums atrodo kaip egzotika, nereikėtų numoti ranka į praeities palikimą. Ir tuomet, ir dabar karo, o kartu ir visos valstybės bei tautos likimas kartais būdavo sprendžiamas vienose lemiamose kautynėse. Taip nutiko ir mūsų Baltijos jūros kaimynams, susigrūmusiems su Sovietų Sąjunga.

Po karo pradžios mūšių fronto linija Karelijos sąsmaukoje (suom. Karjalankannas, rus. Карельский перешеек) nusistovėjo – dalis istorikų šią vietą II-ojo pasaulinio karo metu net įvardija kaip Frontą be kovų. Žinoma, abi pusės rengė smulkesnius reidus, o 1944-ųjų vasarį sovietų aviacija surengė tris didelius antskrydžius prieš Helsinkį, kurių metu ant miesto numetė daugiau kaip 16 000 bombų. Bent jau taip manė patys sovietai, nes suomiai manė kiek kitaip – dėl sumanios maskuotės, oro gynybos priemonių, miestas nepatyrė itin katastrofiškų sugriovimų. 

Žinoma, tokia „pato situacija“, šachmatų terminais kalbant, negalėjo tęstis amžinai – Leningrado blokada baigėsi, nacių karinės mašinos pajėgumai traškėjo per visas siūles, nepaklusnią Suomiją reikėjo tiesiog eliminuoti iš karo, o „Suomijos Socialistinė Respublika TSRS sudėtyje“ galėjo ir turėjo būti malonus pergalės priedas. Tiesa, suomiai visiškai taip nemanė – po Žiemos karo, pajutę, kad gali aplaužyti nagus „rusiškai meškai“, jie ruošėsi arba apsiginti, arba itin brangiai „parduoti“ savo laisvę ir nepriklausomybę.