Nors medicina pasiekusi aukštą išsivystymo lygį, šiandien ne visos ligos žmogui yra įveikiamos. Sunkiai susirgę dažnai ieškome pagalbos religijoje, ligą laikydami Dievo bausme už padarytas nuodėmes. Ieškome alternatyvių gydymo būdų keliaudami į šventas vietas, pavyzdžiui, į Lurdą Pietų Prancūzijoje, garsėjantį stebuklingais išgijimais. Šalia grotos trykštantis vandens šaltinis, kaip tikima, padeda išgyti nuo įvairių dvasinių ir fizinių ligų. Šis stebuklingas vanduo – viena populiariausių turistinių prekių miestelyje. Lurdo Švenčiausiąją Mergelę kasmet aplanko maždaug šeši milijonai piligrimų, dalis jų tikisi stebuklingai pasveikti. Prieš daugiau nei du tūkstančius metų ligoniai taip pat lankydavo šventas vietas, tikėdamiesi stebuklingo pagijimo. Antikoje liga buvo laikoma demonu, kurį reikėjo iš kūno išvaryti, o tam padaryti būta įvairių metodų. Anot prancūzų helenisto Jacquesʼo Jouanna, senovėje būta dviejų tipų medicinos: racionaliosios ir maginės, tačiau, norint suprasti antikinę mediciną, reikia jas tyrinėti kartu. Tad kokius ligų gydymo metodus naudodavo antikos gydytojai?
Užklupus ligai senovės Graikijoje buvo kreipiamasi į dievus, dažniausiai į dievą Asklepiją, medicinos globėją. Šio dievo šventyklos buvo statomos už miesto ribų, gamtos apsuptyje, kur vyravo gaivus oras, ramybė ir taika. Kaip pavyzdį galime paminėti šventyklas Epidaure, Pergame ar Koso saloje, kur buvo atliekami gydymo ritualai. Vienas iš tokių ritualų buvo vadinamoji inkubacija: ligonis likdavo nakvoti šventykloje, dievas Asklepijas jį aplankydavo, o ryte ligonis papasakodavo savo sapną žyniams, ir šie pagal sapno reikšmę paskirdavo atitinkamą gydymą. Iki mūsų dienų išliko 43 inskripcijos iš Asklepijo šventyklos Epidaure, pasakojančios apie stebuklingus pasveikimus po atlikto ritualo. Filosofas Elijus Aristidas (II a.) keliaudamas į Romą susirgo, jo negalėjo pagydyti nė vienas gydytojas. Nusivylęs racionaliąja medicina, mąstytojas nuvyko į Asklepijo šventyklą Pergame atlikti inkubacijos ritualo, tačiau iki gyvenimo pabaigos sirgo paslaptinga liga, kurios net ir dievas negalėjo pagydyti.
Žymusis Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.) pradėjo keisti graikų požiūrį į mediciną, teigdamas, kad ligą reikia diagnozuoti ir stebėti. Štai kaip šiuolaikinės medicinos pradininkas viename iš veikalų apie moterų ligas rekomenduoja gydyti moters nevaisingumą: sutrinti ir išsijoti keturis gabalus karvės išmatų, sumaišyti su dešimt kotilų (vienas kotilas atitinka 0,28 l) jaučio šlapimo ir dvidešimt kotilų jūros vandens, šiuo mišiniu įtrinti kūną, ilgai palaikyti ir nuplauti. Kitas receptas, skirtas negyvam embrionui iš gimdos išstumti: laukinį agurką sutrinti su pelės išmatomis ir šiuo mišiniu ištepti. Manyta, kad išmatos gali pritraukti priemaišas, likusias moters gimdoje. Na, o gausų mėnesinių kraujavimą rekomenduota gydyti sudegintomis mulo išmatomis, sutrintomis į miltelius, – gerti jas sumaišius su vynu. Hipokrato raštuose galima rasti ne vieną panašų receptą, kur naudojamos gyvūnų išmatos išskirtinai moterims gydyti, nes jos laikytos iš prigimties nešvariomis (žr. Heinrich von Staden, „Matière et signification. Rituel, sexe et pharmacologie dans le corpus hippocratique“, L’antiquité classique, 1991, t. 60, p. 42–61).
Senovės Graikijoje gydytoju tapdavo laisvas žmogus, ši profesija suteikdavo didelę visuomenės pagarbą. Gydytojai buvo kviečiami į skirtingus miestus rūpintis karių sveikata. Įvairiuose dekretuose (IV–I a. pr. Kr.) randame miestiečių išreikštą pagarbą gydytojams ir jiems suteiktas privilegijas: jie atleidžiami nuo mokesčių, jiems dovanojama žemės ar suteikiamas miesto piliečio statusas. Senovės Romoje Respublikos laikotarpiu gydytojais tapdavo graikų kilmės vergai arba atleistiniai. Dievo Asklepijo arba Eskulapijaus kultas į Romą buvo atvežtas iš Epidauro, kai miestas kentėjo nuo epidemijos 291 m. pr. Kr. Filosofas ir istorikas Plinijus Vyresnysis (I a.) rašė, kad pirmasis gydytojas Romoje buvo graikas iš Peloponeso, kuris 219 m. pr. Kr. buvo pagerbtas ir jam suteiktas miesto piliečio statusas. Julijus Cezaris suteikė miesto piliečio statusą visiems gydytojams užsieniečiams, įsikūrusiems Romoje, o jų buvimas mieste buvo skatinamas atleidžiant nuo mokesčių.
Galenas (II a.), žymus graikų kilmės gydytojas, rūpinęsis imperatoriaus Marko Aurelijaus sveikata, buvo racionaliosios medicinos atstovas, tačiau mėgdavo stebėti ir praktikuoti maginės medicinos procedūras, kurios turėdavo nemažai pasisekimo. Štai ką gydytojas rašo viename iš veikalų, skirtų to meto gydytojams: „Jeigu vaiko dantys dygsta skausmingai, prikabinkite prie jo amuletą, padarytą iš senos uždarytos kriauklės, apvyniotos oda.“ Galenas dalijosi patirtimi, kaip medicinoje naudoti amuletus: „Mes patys įdėjome vilko išmatas į mažą pupos dydžio indą, prisegėme kaip amuletą ir davėme kai kuriems ligoniams. Buvome nustebę, kad dauguma ligonių jautė palengvėjimą.“ Gydomieji amuletai buvo gaminami iš dviejų dalių, vienas produktas apsukamas kitu: bijūno, rožės ar palmės žiedas buvo apsukamas oda. Akmenys, pavyzdžiui, žaliasis jaspis ar safyras, taip pat naudoti gydomųjų amuletų gamyboje, o tokie šiandien mums neįprasti produktai kaip jūrinio vėžlio kraujas ar vilko išmatos buvo įdedami į nedidelį indą ir pridedami prie skaudamos kūno vietos (žr. Jacques Jouanna, „Médecine rationnelle et magie: le statut des amulettes et des incantations chez Galien“, Revue des Études Grecques, 2011, t. 124, Nr. 1, p. 47–77).
Antikoje pagrindinės vaistų sudedamosios dalys buvo augalinės, gyvūninės ar mineralinės kilmės. Net keletas tekstų, aprašančių tokių vaistų gaminimą, buvo naudojami viduramžiais ar net vėlesniais laikais. Vienas tokių tekstų pavyzdžių – gydytojo Gargilės Martialio (III a.) „Vaistai, pagaminti iš vaisių ir daržovių“, kur aprašomos teigiamai ir neigiamai žmogaus organizmą veikiančios įvairių vaisių ir daržovių savybės. Anot antikos gydytojo, obuoliai padeda nuo skrandžio skausmų, atsiradusių po pykinimo: obuolius reikia apvolioti miltuose ir kepti šiltuose pelenuose. Gydytojas rašė, kad iš obuolių buvo gaminamas graikų gerai žinomas vaistas hedike, padedantis numalšinti lytinių organų patinimą, taip pat didelius spuogus ar nuospaudas: vyne išverdame obuolius, įberiame šafrano, toliau verdame, kol pradės tirštėti, galiausiai dedame duonos minkštimo, kol tirpalas įgaus tirštą konsistenciją. Na, o jeigu išvirsime obuolius vyne, išspausime sultis ir jas sumaišysime su medumi, toks vaistas bus tinkamas tepti ant žaizdų, kad išvengtume karščiavimo.
Maginės gemos – tai šiuolaikinių archeologų sukurtas terminas, apibūdinantis specifinį išgraviruotų akmenų tipą iš Romos imperijos laikotarpio. Gemos gamintos iš skirtingų spalvų mineralų, jų dydis svyravo nuo 10 iki 40 mm, dažnai naudotos žiedams ar auskarams inkrustuoti. Ant šių gemų galime rasti išgraviruotus skirtingus tekstus: dievų vardus, magiškus graikiškus žodžius, pavyzdžiui, abrasax, inskripcijas, prašančias pagalbos ir apsaugos, ar medicininius įrašus, pavyzdžiui, stomachou, reiškiantį „skrandžiui“, ar skion – „klubams“. Tokias magines gemas naudodavo tiek vyrai, tiek moterys.
Antikoje skrandis buvo didelių poreikių organas, tačiau taip pat nekontroliuojamų, dažnai negatyvių emocijų vieta. Lotyniškoje literatūroje būdvardis stomachosus apibūdina sudėtingo temperamento žmogų, kuris kenčia nuo pykčio ar nerimo. Nemažai amuletų buvo skirti virškinimui. Gydytojas Galenas pataria pasikabinti žalią akmenį, pavyzdžiui, jaspį, ant kurio išgraviruotas dievo Chnumo atvaizdas, pakabutis turėtų būti tokio ilgio, kad akmuo liestų krūtinės vietą virš skrandžio. Toks amuletas gali pagerinti virškinimą. Gydytojas Aleksandras iš Tralėjos miesto Mažojoje Azijoje (VI a.) skyrė štai tokį receptą nuo dieglių: ant akmens išgraviruoti Heraklio, stovinčio ir smaugiančio liūtą, atvaizdą, įdėti tokį akmenį į auksinį žiedą ir duoti pacientui nešioti. Gemos, skirtos virškinimui, kartais vaizduodavo paukštį ibį, pririštą prie altoriaus ir ėdantį gyvatę ar skorpioną, šalia galime rasti inskripciją pesse arba pepte, reiškiančią „virškink“. Skrandis turėjo pradėti virškinti taip, kaip ibis ryja kitą gyvūną. Tokio pobūdžio amuletai buvo plačiai naudojami, matyt, todėl, kad virškinimo ligos buvo dažnas reiškinys senovės Romoje. Apsinuodijimas maistu ir žarnyno parazitai buvo romėno gyvenimo kasdienybė. Būta gemų, skirtų gimdos apsaugai, jos buvo graviruojamos ant hematito, raudonojo jaspio arba magnetito, „kraujo akmens“, kuris, kaip manyta, kontroliuoja kraujo apytaką. Kitoje gemų pusėje galime rasti inskripcijas, pavyzdžiui: „Sutrauk gimdą, kitaip Tifonas įveiks tave“ (žr. Veronique Dasen, „Healing images. Gems and medicine“, Oxford Journal of Archaeology, 2014, t. 33, Nr. 2, p. 177–191).
Viduramžiais maginės gemos buvo ir toliau naudojamos bei vertinamos: jomis buvo dekoruojamos relikvijos ar inkrustuojami žiedai, tačiau XVIII a. tokios gemos tapo nebemadingos. Supriešinus magiją ir religiją, gemos tapo marginaliniais objektais ir tik XX a., atradus magiškuosius senovės Egipto papirusus, jomis ir vėl susidomėta. Šiandien litoterapija (gr. lithos – akmuo) – tai vienas iš netradicinės medicinos metodų, gydymas akmenimis ir mineralais. Akmenų terapijos šalininkai mano, kad kiekvienas akmuo turi tam tikrų savybių, veikiančių žmogaus fizinę ar psichinę būklę. Ir nors ant šių akmenų neberaižome Harpokrato ar Afroditės atvaizdo, ir toliau tikime jų gydomosiomis savybėmis.