Kolektyvizacija, industrializacija. Skaitmenizacija?

Ekonominės priežastys kolektyvizacijai pradėti: nepaisant gero derliaus 1926–1927 m. valstiečiai nepardavė duonos, nes pramonė neturėjo ką pasiūlyti mainais ir paliko grūdų atsargas pas save. 1927–1928 m. valstiečiai vėl nepardavė duonos valstybei ir rėžimas buvo priverstas pakelti kainas už duoną mieste, kas sukėlė miesto darbininkų nepasitenkinimą. Padėtis kaime vedė prie to, kad aštrėjo santykiai tarp darbininkų ir valdžios. Agrariniame sektoriuje buvo per didelis žemės ūkio gyventojų skaičius ir šis procesas vis augo, o žmonių industrializacijai trūko, todėl reikėjo kad dalis kaimo gyventojų eitų į miestą.

Taip pat jau tuomet rėžimas suprato kad Antrasis pasaulinis karas yra neišvengiamas ir gyventojai turi būti patriotiški, tačiau valstiečių požiūris buvo toks: „Tas pats kam mokėti mokesčius – jums ar vokiečiui.“

1927 m. buvo nuspręsta, kad kolektyvizacija turi tapti svarbiausia užduotis partijos kaime, nes buvo aišku kad be kolektyvizacijos nepavyks išspręsti daugybės problemų. 1928 buvo priimtas įstatymas pagal kurį kolūkiai gaudavo tam tikras privilegijas, bet iki 1929 į kolūkius apsijungė tik 4 proc. visų ūkių. 1929 m. gruodžio mėn. prasidėjo išbuožinimo procesas kaip pavojingo rėžimui sluoksnio, naikinimas.

Buožė – terminas, naudotas niekinamai apibūdinti valstietį, turintį daugiau turto už kitus valstiečius. Žodis atsirado ikirevoliucinėje Rusijoje (iki 1917 m.), buvo naudojamas pilietinio karo ir karinio komunizmo (1917–1921 m.), taip pat kolektyvizacijos metu (1928–1932 m.).

Kolektyvizacijos metu iš šio termino kilo žodis išbuožinti (rus. раскулачивать), t. y., jėga ir be teismo atimti iš valstiečio, laikomo buože, gamybos įrankius, žemę ir pilietines teises. Į buožių gretas galėjo papulti dauguma valstiečių. Ką paskelbti buožėmis, sprendė ne teismas, o vadinamieji NKVD trejetai.

Į NKVD trejetus įeidavo vietiniai bedarbiai ir girtuokliai, kurie viską nuleido iki asmeninių sąskaitų suvedinėjimo. Taigi smūgis buvo tai klasei žmonių kuri galėjo priešintis ir priešinosi kolektyvizacijai.

Per 1,5–2 metų valdžia sunaikino pavojingą sau klasę žmonių (nuo 3,7 iki 7 mln. žmonių).

Rezultatai kolektyvizacijos kovo mėn. 1930 m. buvo apie 50 proc. kolūkių. Tačiau prasidėjo valstiečių pasipriešinimai, kurie buvo žiauriai malšinami.

Valstiečius spaudė tankais, pirmi tankų išbandymai vyko ant valstiečių. Valstiečiai, kad jų galvijų neatimtų juos skersdavo. Žiemą 1929–1930 m. valstiečiai prisivalgė mėsos kaip niekada iki šiol. 1931 m. užbuksavo duonos tiekimo mechanizmas – represijos, valstiečių pabėgimas iš kaimo privedė prie to kad 1932 m. prasidėjo siaubingas badas, kuris tesėsi virš metų. Žmonių žuvo nuo 5 iki 10 mln, pagal kitus paskaičiavimus iki 30 mln. Tai privertė rėžimą pakeisti duonos tiekimo mechanizmus.

Kolektyvizacijos rezultatai:

1. Rėžimas gavo papildomą pajamų šaltinį.
2. Valstiečių eksproprijavimas padarė priklausomų nuo valstybės didelį gyventojų sluoksnį, kuris iki šiol buvo santykinai nepriklausomas.
3. Atsirado asmeninio vartojimo kontrolė.
4. Kolektyvizacija privedė prie biurokratinio aparato augimo.
5. Atsirado darbo jėga industrializacijai.

Kolektyvizacijos procesas buvo labai žiaurus, bet jis atliko savo vaidmenį – padėjo pradžią industrializacijai.

Industrializacija tampa pagrindinių TSRS tikslu – „Pavyti ir aplenkti vakarus“. Planuojama per pirmą penkmetį pastatyti 1200 gamyklų.

Finansavimų šaltiniai buvo sekantys:

1. Pajamos iš eksporto grūdų, aukso, miško, naftos...
2. Pajamos iš agrarinio sektoriaus, gautos kolektyvizacijos dėka.
3. Sumažėjęs vartojimas kaimo ir miesto gyventojų.
4. Padidėję mokesčiai, pakilo kainos, infliacijos augimas, pragyvenimo lygis krito du kartus.

Specpriemonės. Žvalgyba išaiškino žmones kurie turėjo dideles sumas užsienio bankuose, šitie žmonės buvo areštuojami o, pinigai konfiskuojami.

Pradžioje bolševikai išpardavinėja didelės vertybes iš Ermitažo, laužydavo karūnas ir brangakmenius pardavinėjo vakarams. 1937 m. TSRS karo pramonė tapo nepriklausoma nuo vakarų. „Iš pradžių TSRS pardavinėdavo brangenybes ir pirko tankus, o paskui su šių tankų pagalba 1945 grąžino brangenybes.“

Industrializacija reikalavo staigių pokyčių finansų srityje. Visos įmonių santaupos buvo atimamos į biudžetą. Atsiranda du mokesčiai – procentas nuo apyvartos ir nuo pelno. Atsiranda tiesioginis centralizuotas reguliavimas. T. y. formavosi mobilizacinė ekonomika su savo pliusais ir daugybę minusų.

Postindustrinės visuomenės trūkumai tai – didėjanti bedarbystė, pajamų nelygybė, didelis miesto gyventojų skaičius ir „mirštantis kaimas“, ekologijos problemos, besaikis vartojimas...

Pasaulis po koronaviruso gali tapti kitoks. Ne tik pati pandemija, bet žmonijos reakcija į ją rodo, kad globalizuotas pasaulis gali neišeiti iš krizės toks, koks į ją įbrido. Sienų uždarymas, Kinijos pramonės sustabdymas, kuri tapo „pasaulio gamykla“, įtikins visas valstybes esant mažiausiai galimybei perkelti gyvybiškai svarbių prekių gamybą į savo šalį. Nuotolinis darbas, intensyvesnis naudojimas komunikacijomis bei internetu irgi įneš savo korekcijas.