Atvykus į Avinjoną – atrakcija, kuri labiausiai traukia akį yra milžiniški Popiežių rūmai. Tai net ne rūmai, tai tikra tvirtovė. Nors, pagal krikščioniškąją tradiciją, Popiežiaus buveinė visada buvo Roma, tačiau tuo metu oficialiai tai nebuvo reglamentuota. Kai XIV-ame amžiuje, dėl susiklosčiusios politinės situacijos, pirmą kartą buvo išrinktas Popiežius, kilęs ne iš Romos, o prancūzas – jis nusprendė pasilikti Prancūzijoje. Taip 1305-ais metais Avinjono miestas tapo naujojo Popiežiaus Klemenso V-ojo namais. Po Klemenso V-ojo mirties kiti Popiežiai taip pat buvo prancūzų kilmės, todėl Avinjonas liko oficiali Popiežių buveinė dar 67-is metus. Nors prancūzų Popiežiai garsėjo korupcija ir visa ši situacija suteikė Prancūzijai išskirtinę galią, tačiau tai dar nebuvo pagrindinė problema.
1377-ais metais Grigalius XI-asis pagliau nusprendė sugrįžti į Romą. Praleidęs du mėnesius Romoje Popiežius mirė. Romos Kardinolai, nenorėdami vėl netekti religinės ir politinės galios, suskubo ieškoti kito Popiežiaus, kilusio iš Romos. Neradę Popiežiaus Romiečio, Kardinolai pasirinko Popiežių iš Neapolio – Urboną VI-ąjį. Labai greitai paaiškėjo, kad Neapolietis Popiežius buvo pernelyg griežtas, nesukalbamas, agresyvus. Kardinolai, pasigailėję dėl savo sprendimo, pasitraukė iš Romos ir pareiškė, kad Urbono VI-ojo paskelbimas Popiežiumi yra negaliojantis. Jie perrinko naują Popiežių – Robertą iš Ženevos, kuris pasivadino Klemensu VII-uoju. Kadangi Neapolietis Popiežius neketino apleisti savo pareigų ir jau buvo užėmęs rezidenciją Romoje, Klemensas VII-asis su džiaugsmu užėmė Popiežiaus rezidenciją Avinjone, kur dar net židinys nebuvo užgesęs po paskutinio Popiežiaus apsistojimo. Taip 1378 metais Europą pradėjo valdyti du Popiežiai, sukrėsdami tiek religinį, tiek politinį pasaulį. Šis etapas Pasaulio istorijoje yra vadinimas Vakarietiškąja Skizma.
Nežinodama, kurio Popiežiaus klausyti, Europa pasiskirstė į dvi dalis. Avinjono Popiežių palaikė – Prancūzija, Aragonas, Kastilija, Leonas, Kipras, Burgundija, Savoja, Neapolis, Škotija, Velsas. Tuo tarpu Romos Popiežių pripažino Danija, Anglija, Flandrija, Šventoji Romos Imperija, Vengrija, Airija, Norvegija, Portugalija, Lietuva – Lenkija, Švedija, Venecijos Respublika. Nors iš pradžių dviejų Popiežių valdymas atrodė, kaip mažas nesusipratimas, vėliau tai tapo tikra krize.
Dviejų, o vėliau trijų, Popiežių klaidinanti valdžia tęsėsi iki 1417-ųjų metų. Nei vienas Popiežius nenorėjo palikti savo pozicijos, o kiekvienam Popiežiui mirus, jį pakeisdavo kitas. Visos šalys tarpusavyje nesutarė, kuris Popiežius yra teisėtas krikščioniškojo Pasaulio lyderis – tai sukėlė didelę įtampą Europoje. Kardinolai įvedė terminą – Antipopiežius. Šis terminas teigė, kad Popiežiai apsistoję Avinjone, veikia nelegaliai. Tai buvo vienas iš būdų pašalinti Avinjono Popiežius iš pareigų, tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas.
Kardinolai buvo panikoje, išbandė visus įmanomus būdus situacijai pataisyti, kol galiausiai neliko nieko kito, kaip pašalinti abu Popiežius ir paskelbti naujus Popiežiaus rinkimus. 1409-ais metais Konstancos susirinkime buvo paskelbta, kad Romos ir Avinjono Popiežiai netenka savo galių, ir nuo šiol Popiežiumi bus Aleksandras V-asis. Romos ir Avinjono Popiežiai eilinį kartą ignoravo sprendimą juos pašalinti iš pareigų. Tad nuo 1409 metų Europa, turėjo jau tris Popiežius. Tai sukėlė dar didesnę simaištį. Trečiasis Popiežius taip pat buvo paskelbtas Antipopiežium.
1417-ais metais nuo pareigų buvo nušalinti visi trys Popiežiai – du iš jų, dėl visuomenės ir kardinolų spaudimo, pasitraukė savo noru, o vieną teko pašalinti jėga. Tais pačiais metais buvo išrinktas Popiežius Martinas V-asis, kuris sugrįžo į rezidenciją Romoje, užbaigdamas Vakarietiškosios skizmos krizę. Reikėjo laiko, kad Martyną V-ąjį visos šalys pripažintų kaip teisėtą Popiežių, tačiau nuo XV-to amžiaus iki šių dienų Roma, teisės aktų nustatyta tvarka, yra oficiali Popiežių rezidencija ir Pasaulyje negali būti daugiau negu vienas Popiežius.