Šią istoriją, sutrumpintu pavidalu, paskelbiau savo feisbuko paskyroje su prierašu, kad moralo nebus, nebent toks, jog su migrantais galime susidurti bemaž kiekvienas. Ar šie du juodaodžiai vyrukai negalėtų atsidurti Lietuvoje, jeigu žiniasklaidoje linksniuojama tvora būtų pastatyta ir atsirastų jų kelyje? Vargu bau, reikėtų tik daugiau laiko, bet... Panašu, kad mano draugas jų sutikęs nebūtų – pasieniečiai, jiems talkinantys šauliai, kariai ar viešojo saugumo tarnybos pareigūnai šiuos du asmenis būtų sulaikę dar šalia jos.
Lietuva kartais vadinama beveik trijų milijonų krepšinio ekspertų šalimi, tačiau per kelias dienas virto šalimi, turinčia beveik tris milijonus spygliuotos vielos įveikimo būdų ir techninių konsultantų šalimi. Pažvelkime, kokia kliūtis šiuo metu įrenginėjama Lietuvos–Baltarusijos pasienyje.
Schemoje matote tipinę trigubos koncertinos užtvaros įrengimo schemą. Pagal standartą, 300 metrų ilgio užtvarą 3 karių komandos po 2 žmones gali pastatyti apytiksliai per 5 valandas. Jeigu dirba profesionalai, laikas gali sutrumpėti trečdaliu, o užtvarą įrenginėjant naktį gali tekti padirbėti ir visas 8 valandas.
Socialinių tinklų komentaruose vyrauja nuomonės, nuo „tokia užtvara nieko nesulaikys“ iki „tai patikima sienos priedanga, įveikti užtvarą galima tik supjausčius save gabalais“. Atmeskime emocingus pareiškimus ir pažiūrėkime, kaip yra iš tikrųjų.
Šių eilučių autoriui teko būti liudininku, kuomet viengubas koncertinos ritinys kelių metrų aukščio tvoros viršuje gana greitai ir sėkmingai yra įveikiamas užmetus ant jos lovos čiužinį – seną sovietinį, gerų 5 cm storio vata prikimštą priemonę, kuri sveria gal 10 kilogramų – fiziškai tokią priemonę neštis iki sienos būtų gana sunku. Esant trigubai koncertinos vijų užtvarai jos plotis padidėja dvigubai, aukštis taip pat, todėl net tokia priemonė tampa nepakankama sėkmingai kirsti kliūtimi uždengtą plotą, juolab, spaudžiant svoriui, viršutinės vijos duriantys / pjaunantys vielos elementai glaudžiasi tarpusavyje, taip uždarydami lyg ir atsiradusį praėjimo plotą.
Autoriui teko stebėti ir bandymus įveikti tą pačią viengubą užtvarą metus ant jos kelis viršutinius rūbus – tvora buvo įveikta, tačiau ją įveikęs asmuo panašėjo į šunų gaujos apkandžiotą žmogų. Priminsiu, užtvara buvo vienguba, o pasienyje ji yra triguba.
Dėl šios priežasties, kariškiai nerekomenduoja panašios užtvaros mėginti įveikti lipant per viršų – geriau bandyti ją įveikti lendant per apačią. Tiesa, tai nereiškia nei tiesioginio šliaužimo, nei kasimo, nei ropojimo veiksmų. Kariškiai tam naudoja specialią veiksmų techniką, kurios, dėl informacijos jautrumo, neaprašinėsiu, paminėdamas tik tiek, kad užtvara praeinama žinant silpnesnes, kabėmis mažiau sutvirtintas vietas. Sėkmingam kliūties įveikimui naudojamos tiek rankos, tiek kojos, net individualaus šaulio ginklai ir tam reikalingi mažiausiai du asmenys.
Bet kokiu atveju, tvorą, užtvarą beveik visada įmanoma pereiti nenaudojant jokių arba šalia esančias parankines priemones. Tad kam gi ji tuomet reikalinga?
Pasienio stulpais pažymėtą ir iškirsta proskyna apsiribojančią sienos liniją galima kirsti per 3–7 sekundes, per kurias sienos pažeidėją fiksuoja kamera, jeigu ji ten yra. Jeigu ne, eikvojami šimtai ir tūkstančiai eurų motorizuotiems patruliams, termovizoriams, dronams ir kitoms fizinio sekimo priemonėms – vien tam, kad sieną kirtusius asmenis būtų galima sulaikyti jau Lietuvos teritorijos „gilumoje“. Tvora ir / arba koncertinos užtvara padės tą laiką paversti mažų mažiausiai minutėmis, galbūt padauginus iš kelių kartų.
Siena, reikalaujanti milijoninių investicijų dabar, ateityje padės ženkliai taupyti lėšas. Norėjosi šioje vietoje dėti šauktuką, tačiau nemėgstu rėksmingų pareiškimų – tiesiog skaičiuokite „Mitsubishi Pajero“ ar „Toyota Land Cruiser“ (būtent tokius visureigius naudoja VSAT pareigūnai) ridą ir eksploatacijos kaštus, kuomet reikia vykti į reguliarius patruliavimus, ar Dzūkijos miškuose vaikytis mano draugą aplankiusius migrantus, skaičiuokite ir didinamus pasieniečių etatus bei to nulemtus kaštus. Jeigu norite smulkmeniškai, skaičiuokite karių dienpinigius ir sauso maisto davinius – mėnesio pabaigoje jie virsta dešimtimis arba šimtais tūkstančių. „Tvora ir koncertina“ kaštus mažintų.
Pagaliau, planuojant palikti savo šalį kiekvienas mąsto – kiek man tai kainuos, koks sėkmės procentas, jog pasieksiu „išsvajotąją žemę“? Nesenai tai galėjo būti 3–7 sekundės ir vidutinė galimybė pakliūti patruliui, greitai tai gali tapti varginančiu kepurnėjimusi per tvorą, kelios savaitės pabėgėlių lauko stovykloje ir deportacija tėvynėn. Ar verta?
Dalis visuomenės ir politikai gana siaurai visą problemos mąstą mato tik pabėgėliuose, nors jį reikėtų vertinti bendrame nelegaliai sieną kertančių asmenų kontekste. Ar gali sieną kirsti kontrabandininkas? Kiek milijonų nuostolių kasmet Lietuvos biudžetui atneša (jei techniškai tiksliai – į Lietuvos biudžetą nepatenka lėšų už akcizines prekes) kontrabandininkai ir jų atgabentų prekių srautai? Sumažinti srauto apimtis tvora šiek tiek padėtų.
Ir galiausiai – tie patys linksniuoti, vėliau primiršti ir šiais metais prisiminti „žalieji žmogeliukai“, kuriuos kai kas nurašė kaip „vakar dieną“, tačiau... tvora, kliūtys, stebėjimo ir signalizacijos sistemos bei patruliai priešiškų pajėgumų infiltracijos galimybę mažina gana ženkliai. Priešui neužtenka „pasiųsti tvirtai sudėtų „straikbolo“ mėgėjų pasitreniruoti pasienio miškuose“, priešas turi organizuoti sudėtingą karinę operaciją. Nuo 2014-ųjų deklaruojame, kad lėšų savo saugumui negailime, tiesa?
Atsakingi pareigūnai galėtų daugiau komunikuoti apie fizinės užtvaros naudą, pagrįsti ją skaičiais ir svarbiausiai, vengti dramatizmo – jo mums gyvenime pakanka su kaupu, kuomet perlenkiama lazda ir viena pusė sienos apsaugos elementus įvardija kaip „vielą žudikę“, kita atkerta, kad tai „paskutinioji mūsų viltis“.
Suaukime ir nusiraminkime – tai eilinis kompleksinis, bet tikrai reikalingas mūsų valstybės saugumo elementas.