Ne tik talentingas rašytojas: kodėl kovos su režimo simboliu tapęs Tolstojus svajojo, kad Vyriausybė jį ištremtų

1901 metų vasario 24 dieną laikraštis („Cerkovnyje vedomosti“), tuometės ROB2 spaudos organas, paskelbė tekstą: „Švenčiausiojo Sinodo nutartis dėl grafo Tolstojaus.“ Jame rašoma, kad nuo Bažnyčios atskiriamas žinomiausias rusų rašytojas. Ortodoksų Bažnyčia jau gerą šimtą metų nebuvo nieko atskyrusi, nors XIX amžius Rusijoje anaiptol nebuvo tylus ir dievobaimingas laikotarpis. O staiga ėmė ir pasiryžo.

„Delfi Plius“ pateikia ištrauką iš Michailo Zygaro knygos „Imperija turi mirti. Rusijos revoliucijų istorijaveikėjų akimis 1900–1917“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė.

Peterburgo visuomenę šokiravo toks archajiškas XX amžiaus pradžios įvykis. „Regis, telegrafui pirmą kartą nuo jo atsiradimo tenka perduoti tokią žinią, – ironizuoja Tolstojaus bičiulis, žurnalistas ir rašytojas Vladimiras Korolenka. – „Atskyrimas nuo Bažnyčios“, perduodamas telegrafo laidais, – paradoksas, istorijos pateiktas XX amžiaus pradžiai.“

Kitą dieną, vasario 25-ąją, „Cerkovnyje vedomosti“ tekstą persispausdina visi laikraščiai, iš kurių Tolstojus ir sužino apie jo atskyrimą. Jis Maskvoje, savo sodyboje Chamovnikuose. Grafas, pasak jo žmonos Sofijos Andrejevnos, susinervinęs, ir visa šeima sutrikusi, nežinanti, ko dabar laukti.

Daugelį metų Tolstojus gyveno netgi ne anapus įstatymų, o aukščiau įstatymų. Jo knygos uždraustos, už jų spausdinimą ir platinimą žmones sodina į kalėjimus ir siunčia į tremtį. Artimiausias Tolstojui žmogus – mylimas jo mokinys, leidėjas ir ištikimas pagalbininkas Vladimiras Čertkovas – ištremtas iš Rusijos. Tačiau pačiam Tolstojui jokios represijos ligi šiol taikytos nebuvo, o rašytojui jau septyniasdešimt dveji.

Rusų Ortodoksų Bažnyčia formaliai nėra atskirta nuo valstybės, vadinasi, atskyrimas nuo tikėjimo – valstybinis nusikaltimas.