Žūtis kaip simbolis ir faktas
Jei atminties kultūros tradicijoje ir pakaktų vien herojinio siužeto, tai aktyvesnis praeities puoselėjimas, atminties studijos ir politika, reikalauja tikslesnių žinių. Tas žinias socialinėje ir fizinėje tikrovėje fiksuoja tokie, iš pirmo žvilgsnio, mirtinai nuobodūs šaltiniai kaip apžiūrų ar ekspertizių aktai, protokolai, pažymos, leidimai, kodeksai, įstatymai ir taisyklės. Netgi labiausiai sutaurinta tragiška žūtis pirmiausia suvokiama kaip faktas, tyrimo objektas. Pagal pirminių šaltinių analizę (žr. monografiją „Lituanica. Nematoma pusė“) ir ekspertų pastabas galima atsekti pirmas valandas, paras, savaites po „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties 1933 m. liepos 17 d. Kiek sužinota ir siekta sužinoti apie mirties priežastis ir aplinkybes?
Šios žinios svarbios dar daugeliu – pavyzdžiui, paveldo apsaugos arba etikos – požiūrių. Išeities tašku galėtų būti kad ir ta aplinkybė, kad šimtuose archyvinių bylų, taigi tūkstančiuose Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV peržvelgtų dokumentų neaptikta pačių lakūnų ar jų artimųjų Čikagoje užfiksuotos valios, lūkesčio, juolab pritarimo tam, kas vyko post mortem: bendros valstybinės laidojimo iškilmės Kaune, palaikų balzamavimas, kartotinis kilnojimas ir apžiūros, – sunkus, jei ne makabriškas, kelias iki galutinio palaidojimo 1968 m. Aukštųjų Šančių karių kapinėse LKP CK ideologų priežiūroje, po LSSR KGB agento sukurtu antkapiniu bareljefu. Giliai sukrėtė aplinkybė, kad lakūnų giminės anapus Atlanto gedėjo prie butaforinių karstų ir, drauge su kitais nepaprastai dosniais Amerikos lietuviais, Čikagoje pastatė solidų monumentą, išleido svarbią knygą, surengė „Lituanicos II“ skrydį. O šiapus jie – S. Dariaus žmona su dukra ir savo artimaisiais, atvykusi S. Dariaus sesuo su vyru, S. Girėno brolis – buvo sukrėsti didžiausios pagarbos per viešas ceremonijas, po kurių ne kaži ką galėjo veikti, tik laukė (ir ne visi sulaukė), kuo baigsis peripetijos.
Dauguma įvykių klostėsi be išankstinio plano, reaguojant ekspromtu, taip greitai ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, kad esamu laiku nespėta jų svarstyti ir adekvačiau įsiminti. Tik dabar turime progą ir privilegiją pažinti praeitį kaip visumą, stengtis nepraleisti, neprastinti, nesupaprastinti jokios jos dalies ir neužsiimti, kaip sakė Volteras, žaidimais su mirusiaisiais. Telieka klausimas, ar tam yra valios, ar ne? Jei reiktų asmeninės pozicijos, tai šią galimybę priimu veikiau kaip įpareigojimą nei pasirinkimą.
Pirma, būtų svarbu įvertinti išankstinį nusiteikimą. Nuo 1932 m. vidurvasario rengiant skrydį JAV buvo vis labiau sąmoningai susitelkiama į visų išsvajotą triumfą. Blogiausiam atvejui nepasiruošė lakūnai, artimieji, bendražygiai, įgaliotiniai, advokatai JAV, Lietuvoje jiems sutiktuves rengęs Lietuvos aeroklubas (LAK), juolab oficialusis Kaunas ir Lietuvos bei užsienio valstybių diplomatinės atstovybės skrydžio maršrute besančiose šalyse. Idealistiniu požiūriu buvo tauru susitelkti vien į siekį įveikti oro maršrutą Niujorkas-Kaunas, kuriuo, beje, „Lituanicos“ būdu iki šiol niekas neperskrido. O praktiniu požiūriu kaip tik tuo buvo užtikrintas sąmyšis ir sumaištis.
Kaip jau aptarta anksčiau, „Lituanicos“ skrydžio rengimo ir eiga buvo gan sudėtingas vyksmas, kurio, ištikus katastrofai, dėl komunikacijos ribotumo ir šaltinių trūkumo bemaž vienodai nepajėgta aprėpti Vašingtone, Berlyne ir Kaune. Kaune dar veikė ta ypatinga aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema tebesikūrė, ir buvo įprasta remtis vadinama paprotine ar telefonine teise, tai yra, spręsti susitariant vietoje, ne pagal nustatytą tvarką. Tokiu būdu, neturint išankstinių teisinių gairių bei pakankamų žinių ar įgūdžių ir patiriant didžiulį sukrėtimą, 1933 m. liepos 19-20 d. Kauno karo (Aleksoto) aerodrome pasitinkant „Lituanicos“ lakūnų palaikus ir pagerbiant juos valstybinėmis iškilmėmis, oficialios kalbos apsiribojo bendrais pašlovinimais, tarp kurių minėta ir didvyrius ištikusi laimė „atgulti Lietuvos Tėvynės kapuose“. Draugijos užsienio lietuviams remti vadovavęs advokatas Ropolas Skipitis pažymėjo, kad tos laimės pasiekė „kito krašto, Amerikos piliečiai“ ir kad jų palaikus „Amerikos lietuviai atidavė Lietuvai“. Bet net šis, akivaizdžiausias teisinis niuansas iškart nieko nesudomino, išskyrus po viskam sukrutusias išeivių grupes bei organizacijas – ypač Amerikos lietuvių teisininkų asociaciją (su S. Dariaus advokatu Rudolphu A. Vasalle [Vasiliausku] priešakyje), kuri 1935 m. turėjo bene daugiausiai galimybių išreikalauti papildomo katastrofos tyrimo JAV, tik irgi pristigo šaltinių bei argumentų.
Taip nuo skrydžio rengimo pradžios iki pat tragiško finalo išliko ši nuostata: žūtis sutaurinta kaip simbolis, bet teisiškai neįvertinta kaip grėsmė ir pernelyg nesiaiškinta jau kaip faktas – kas ir kaip nustatė ar patikslino aplinkybes bei priežastis, kokių būta procesų, trūkumų, pažeidimų. Ši tendencija darė daug įtakos ilgai ir painiai istorijai – beprecedenčiam palaikų balzamavimui, savitam tyrimui, saugojimui ir slėpimui ir, aišku, iki šiol sklandantiems gandams apie palaikuose buvusias kulkų žymes, kitus įtartinus sužalojimus ar dar kažin kokias kraupias paslaptis.
Pradžia Vokietijoje
Spekuliacijas ir mistifikacijas dėl lakūnų žūties aplinkybių ir priežasčių iki šiol skatina štai kas: Lietuvoje dukart lakūnų palaikus tyrę profesoriai, aukštos kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos teismo medicinos ekspertai, nepatvirtino pašovimo galimybės ir nepareiškė jokių konkrečių įtarimų, tačiau pažymėjo, kad tyrė jau apirusius palaikus ir negavo pirminės informacijos, kuri pirmiausia, aišku, kaupta Vokietijoje. Ats. plk. Kazys Oželis ir Jurgis Žilinskas 1933 m. pasirašė palaikų apžiūrų aktus, bet pastarasis atsiminimuose pabrėžė, kad palaikai buvo pernelyg suirę, negauta pirminių duomenų, o nuogirdos neįtikino. Jonas Vytautas Nainys 1964 m. vadovavo tyrėjų grupei dar įdomesnėmis sąlygomis, prižiūrint komisijai, kuri sudaryta pagal partinę direktyvą ieškoti hitlerininkų kulkų žymių; nors apšaudymo žymių nerasta, palikta išlyga, kad 1933 m. „pirminio lavonų tyrimo bei balzamavimo aktai komisijai nebuvo pateikti“, be to, „žymūs lavoniniai pakitimai neleidžia tvirtinti, kad šautinių sužalojimų nebuvo“. Iš pirmo žvilgsnio, vėl Vokietija atrodo įtartina. Bet verčiau aiškintis nuosekliai. Ką tiksliai perdavė ir ko galbūt neperdavė vokiečiai, kurie savo žinioje palaikus turėjo pirmas keliolika valandų?
Kaip žinia, lakūnai žuvo prie Soldino. Tiksliau, katastrofos vieta buvo arčiausiai Kuhdammo kaimo ir Rosenthalio gyvenvietės. 1933 m. liepos 17 d. apie 5-8 val. ryte ją aptiko darbininkė Anna Rosenthal ir per dukrą informavo mėsininką, šis – žandarą, o tas – apylinkės ir apygardos viršenybę, kuri susisiekė su Berlynu. Iš ten atvyko oro policininkai ir teismo medicinos ekspertai.
Jau 18–20 val. sarkofagų paieškomis ir kitais reikalais užsiėmė Lietuvos pasiuntinys ir pasiuntinybės pirmasis sekretorius Berlyne. Tuo metu katastrofos vietoje lankęsi skirtingi Lietuvos atstovai nieko sensacingo nepranešė: nepriklausomai užfiksavo, kad trys konkrečiai įvardyti Rosenthalio pareigūnai „vedė kvotą“ ir laukė diplomatų sprendimo(apie tai įvykių metu pranešė Eltos korespondentas, tuomet dar neoficialus Lietuvos pasiuntinybės Berlyne tarnautojas Viktoras Kaupas ir patvirtina išlikę Rosenthalio žandaro protokolai), esą iš pradžių ketino vežti kūnus į ligoninę ar lavoninę, bet palaikai buvo ruošiami šarvoti Soldino koplyčioje (Lietuvos pasiuntinybės tarnautojo Balio Palioko atsiminimai) ir gal jau 19 val. buvo „nurėdyti, apiplauti, šiek tiek aptvarkyti“ (kitą dieną atvykusio kpt. Vlado Morkaus vėlesnis raportas). Liepos 18 d. anksti ryte baltomis įkapėmis apvilkti palaikai buvo uždaryti dvigubuose, medžio bei metalo sarkofaguose ir, uždengti svastikos vėliavomis, eglišakiais bei gėlėmis, „saugomi nacionalsocialistų smogiamųjų dalių garbės sargybos“ (V. Morkaus raportas).
JAV generalinio konsulato ir pasiuntinybės atstovų įvykio vietoje išvis nesilankė, nors tikrai atvyko V. Kaupo pažįstamas Associated Press padalinio Berlyne vadovas. Generalinis konsulatas neturėjo informacijos ir ilgiausiai tikslino žinias apie „Lituanicą“ bei natūralizuotus JAV piliečius lakūnus, tik 17 val. pirmoje telegramoje Valstybės departamentui paprašė instrukcijų. Šis irgi delsė, laukdamas lakūnų giminių Čikagoje sprendimo, ar jie pageidautų palaikus parsigabenti į JAV. Instrukcijos iš Vašingtono į Berlyną atsiųstos po daugiau nei paros, liepos 18 d. vidurnaktį: tuomet Valstybės departamentas pašalino visas formalias kliūtis Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pareikštai iniciatyvai išgabenti palaikus į Kauną ir rengti valstybines laidotuves.
Visi keturi Lietuvos atstovai – korespondentas, pasiuntinybės Konsulinio skyriaus sekretorius ir prekybos atašė, ūkvedys ir raštvedys – katastrofos vietoje lankėsi be oficialių įgaliojimų. Tik liepos 18 d. ir tik trumpai Soldine galėjo lankytis pirmasis įgaliotas oficialus asmuo – Lietuvos pasiuntinybės pirmasis sekretorius Leopoldas Dymša, pavadavęs išvakarėse traukiniu į Kauną planuoto vizito išvykusį pasiuntinį Jurgį Šaulį. Liepos 18 d. ryte iš Kauno į Soldiną atvyko dar du Lietuvos aeroklubo (LAK) visuomeniniai atstovai, kpt. V. Morkus ir inžinierius Kęstutis Bulota.
Atstovaujant L. Dymšai, palaikai oficialiai perduoti Lietuvos vyriausybės žinion ir liepos 19 d. iškilmingai išvežti į Stetiną, iš ten per Karaliaučių nuskraidinti į Kauną. Palaikus parlydėjo V. Kaupas, V. Morkus ir K. Bulota. Jie turėjo žinoti ir matyti, ar kartu buvo gabenami kokie nors specialūs dokumentai. Berlyne likęs L. Dymša dar kelias savaites tvarkė daug su palaikais susijusių reikalų. Bet nė vienas iš jų nei viešai, nei konfidencialiai nepranešė pastebėję ko nors ypatinga.
Teoriškai privalėjo būti tam tikri „palaikų lydraščiai“ – mirties liudijimai, pirminės apžiūros išvada ar aktas, „Landsbergo teismo organų“ ar panaši pažyma dėl palaikų tinkamo tvarkymo ir leidimo juos išvežti, Vokietijos institucijų ir Lietuvos pasiuntinybės patvirtinimai bei sutikimai ir pan. Jei jie egzistavo, tai, aktyviai įsitraukus Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai ir keičiantis informacija, turėjo ar bent galėjo būti perduoti kartu su kitais dokumentais tik į Kauną (o ne į Vašingtoną). Tarpininkaujant Lietuvos pasiuntinybei Berlyne, Vokietijos URM persiuntė Aviacijos ministerijos patvirtintą Berlyno oberprezidento pranešimą ir priedus, kuriais po to naudojosi URM sudaryta Tarpžinybinė komisija ir šios paskirta Aviacijos pakomisė (beje, tuos priedus tik 2013 m. aptikau pasklidusius skirtingose, net privačiose Lietuvos saugyklose). Lietuvos pasiuntinybė Berlyne ir Tarpžinybinė komisija Kaune dar kelerius metus įvairiais klausimais susirašinėjo su Vokietijos federalinėmis ir vietos valdžios įstaigomis. Bet apie „palaikų lydraščius“ nerasta žinių, užklausų ar užuominų. Jos turėjo būti, bet veikiausiai Kaune jų nei prašyta, nei gauta, gal tiesiog nereikėjo.
Didieji lūkesčiai Lietuvoje
Nors procedūrinių nesklandumų vokiečių pusėje galėjo būti, būtų keblu juos įtarti tyčia, nes tuo pačiu kristų šešėlis ant Lietuvos diplomatų, pasiuntinybės tarnautojų, žurnalistų Berlyne, net LAK aviatorių ir Tarpžinybinės komisijos narių bei Aviacijos pakomisės karininkų Kaune. Veikiau nutiko paprasčiau: Kaune iš pradžių neplanuota ypatingai kažko aiškintis, tik po savaitės pradėtas formalus katastrofos priežasčių tyrimas ir įvykdyta palaikų apžiūra, todėl niekas ir nespėjo, nesumojo ar nematė reikalo domėtis detalėmis, ieškoti kažkokių lydraščių ir panašiai. Po kelių savaičių rugpjūtį, kaip jau rašyta, Vokietija ėmė spausti Lietuvą dėl „laukinių gandų“ apie išniekintus palaikus, ir, sukilus išties pavojingai įtampai, tokios detalės jau tikrai neberūpėjo.
Kaune baigiant dvidienes laidojimo iškilmes, liepos 20 d. sarkofagai su palaikais atlydėti iš Katedros į miesto kapinių koplyčią. Neaišku, kiek juos čia planuota laikyti: nerasta miesto tarybos sprendimo dėl laikino palaidojimo vietos, kol būtų kuriamas paminklas, mauzoliejus, panteonas ar kt. Iš anksto neviešinant ir neskelbiant, liepos 23 d. sudaryta Tarpžinybinė komisija nurodė nedelsiant, vėlų sekmadienio vakarą sarkofagus pervežti į K. Oželio vadovaujamą Teismo ir socialinės medicinos institutą. Ir štai čia liepos 24 d. pagaliau buvo išimti ir apžiūrėti smarkiai sužaloti ir gerą savaitę (!) kaitroje laikyti palaikai. Išliko apžiūrų Aktai su K. Oželio, J. Žilinsko ir kt. parašais ir ekspertų Nuomonėmis. Konstatuota, kad abu lakūnus ištiko mirtis dėl „bukais pabūklais“ padarytų daugybinių „mirtingų“ sužalojimų galvoje, krūtinėje ir galūnėse, kurie panašūs į krintant iš didelio aukščio patiriamas traumas.
Dar kartą tenka pabrėžti, kad ateityje to ištyrimo neprireikė... tol, kol sovietai neužsimojo ieškoti liaudies priešų, hitlerininkų kulkų. Pašovimo versijos šalininkai iki šiol remiasi antriniu šaltiniu – J. Žilinsko atsiminimais, kuriuose jis teigė turėjęs abejonių ir leido suprasti, esą K. Oželis pernelyg vadovavosi išankstine asmenine nuomone. J. Žilinskas abejones išreiškė prabėgus daug laiko, jau pokario metais, ir nepateikė tikslių argumentų, rėmėsi esą paties pildytu ir Kaune paliktu (?) balzamavimo dienoraščiu, kurio pėdsakų iki šiol nerasta; tas jo abejones itin išgarsino ir įvairiomis pastabomis „pagrindė“ užsienyje, pavyzdžiui, Lenkijoje, LSSR KGB priedangų organizacijų leista propagandinė spauda. Bet nieko panašaus neužfiksuota 1933–1934 m. pirminiuose archyviniuose dokumentuose, paties J. Žilinsko raštuose Tarpžinybinei komisijai, šios protokoluose ar ministrų kabineto ataskaitose. Nesant daugiau žinių, profesoriaus abejones tenka vertinti atsargiau. Beje, po karo kaip ir J. Žilinskas emigracijoje JAV gyvenęs K. Oželis 1959 m. dar kartą raštu patvirtino, kad dėl S. Dariaus ir S. Girėno palaikų nekilo profesinių dilemų ar politinio spaudimo. Maždaug tą patį vėliau pakartotinai raštu patvirtino ir Lietuvos diplomatai, tarp jų – egzilio diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, 1933 m. buvęs URM Politikos departamento direktoriumi.
Nelemta pabaiga
Palyginti su S. Dariaus ir S. Girėno palaikų tyrimu, jų amžino poilsio vieta Kaune buvo kuriama sudėtingiau ir kur kas ilgiau. Balzamuoti palaikai 1934 m. liepos 17 d. buvo pašarvoti VDU Medicinos rūmų koplyčioje, 1937 m. lapkričio 1 d. perkelti po laikino rūsio-mauzoliejaus skliautais miesto kapinėse (vėliau Tarpžinybinės komisija su palaikais susijusius reikalus perleido LAK Dariaus–Girėno komitetui). Dėl drėgmės čia jie vėl pradėjo gesti ir 1940 m. buvo grąžinti į koplyčią, o 1944 m., traukiantis vokiečiams ir baiminantis bombardavimo, buvo užmūryti rūmų rūsyje, koridoriaus sienos nišoje prie krematoriumo (panašiai siekiant apsaugoti paveldą, dalis „Lituanicos“ relikvijų perkelta iš muziejinės ekspozicijos į saugyklas, o atėję sovietai ekspoziciją išvis išardė ir uždarė; vėliau LKP ideologai iškreipė pretekstą). Slaptavietę žinojo darbuotojai, kurie ir dirbo, ir gyveno Medicinos rūmuose. Viešai apie ją nebuvo kalbama, nes nuo 1945-ųjų S. Darius ir S. Girėnas tapo tabu. Kai kurie asmenys tvirtino 1953 m. buvę apklausti saugumiečių.
Kaip jau rašyta anksčiau ir buvo detalizuota monografijoje, 1958 m. birželio 30 d. LKP CK biuras patvirtino nutarimą bei planą „politiškai tikslingai“ minėti liaudies didvyrių atminimą ir organizuoti palaikų perkėlimą, identifikavimą, tyrimą, laidotuves (taip nutarus, po ilgos pertraukos muziejuje buvo atidaryta atitinkama „Lituanicos“ nuolatinė paroda). Iš pradžių LKP CK ir Kauno miesto komiteto dokumentuose šen bei ten šmėžavo nesusipratimų, kur palaikai tiksliai yra ar turi būti, tik visgi jie nebuvo dingę, tad partinėmis gairėmis sekta užtikrintai. 1959 m. buvo sunaikintos senosios miesto kapinės ir jose besantis rūsys-mauzoliejus, o Aukštųjų Šančių kapinėse suręstas žymuo, esą čia bus pastatytas paminklas „transatlantiniams lakūnams“. Per labai prieštaringą chruščiovmečio politinį atlydį, be to, dar ir telkiant tinkamą agentūrinę prieigą, delsta kelerius metus. LKP ir LSSR KGB prižiūrint, palaikų slaptavietė buvo išviešinta 1963 m. spalį, kai ją tarytum nepriklausomai „atrado“ tuomečiame Medicinos institute dirbusi S. Dariaus dukra N. Dariūtė-Maštarienė, V. Mačiuika ir talkinę du darbuotojai. Atradėjams parašius pasiaiškinimus LSSR KGB (išskyrus, žinoma, V. Mačiuiką), reikalai perimti „partinių organų kontrolei“. Suderinus veiksmus ir užtikrinus saugumo bei milicijos priežiūrą, numatyta didžioji data. Įgyvendinant specialų LKP CK nutarimą ir LKP Kauno miesto komiteto planą, neviešinant ir iš anksto neskelbiant, dalyvaujant tik paskirtiems ekspertams ir stebėtojams, 1964 m. rugpjūčio 10 d. palaikai buvo iškelti iš slaptavietės. Sarkofagai per 1946 m. potvynį buvo užlieti ir apdaužyti, iškeliami ir apžiūrai ruošiami palaikai trupėjo. Anot profesoriaus J. V. Nainio, per dvi bemieges paras surinkus duomenų analizei, palaikai buvo perkelti į naujus karstus ir paruošti laidoti.
Kažin, kaip būtų susiklostę, jei didvyrių palaikai ir lėktuvo nuolaužos, visos skrydžio relikvijos iš Vokietijos būtų grąžinti į JAV, o ne išgabenti į Lietuvą? Apie tai galima tik spėlioti, įvertinant įspūdingas ir labai sėkmingas Amerikos lietuvių pastangas įamžinti lakūnų atminimą ir atkaklius jų bandymus skatinti, plėsti, pildyti žūties aplinkybių ir priežasčių tyrimą. Lakūnų palaikų savitas tvarkymas ir įamžinimas Kaune Amerikos lietuviams, tarp jų ir lakūnų artimiesiems, kėlė pasididžiavimo ir sykiu skausmo, apmaudo, kuo prieštaringiausių išgyvenimų.
Jei S. Dariui ir S. Girėnui tekusi lemtis „atgulti Tėvynės Lietuvos kapuose“ tikrai buvo laimė, tai ji, deja, klostėsi baisiai nelemtai ir neįtikėtinai ilgai užtruko. Per šias peripetijas buvo negrąžinamai prarasta vertingų duomenų. Užtat įsikūrė kolektyvinės atminties židinys, įsivyravo herojinis pasakojimas, prikurta posmų ir giesmių, prakalbų apie didvyrių kilnią, gal paslaptingą, beveik gražią ir laimingą mirtį. Viena vertus, taip ir derėjo, taip ir turi būti. Idealizuoti didvyriai sutaurino ir įprasmino gyvųjų būtį, stiprino ir įkvėpė kelias lietuvių kartas. Kita vertus, jau turi rastis valios žvelgti į juos kaip į istorinius asmenis ir pažinimu praturtinti bei pagyvinti atminimą. Kol kas tebelaukiama ne tik išsamesnių teismo medicinos ar kitų šiuolaikiškų studijų apie tai, kaip ir dėl ko jie žuvo, bet ir akademinių biografijų – apie tai, kokie jie buvo, kaip ir kuo gyveno.