Kaip ir kas ką padėjo prisiminti
„Lituanicos“ istorija yra plati ir turtinga, ją dokumentaliai išnagrinėti pavyko tik pastaraisiais metais. Sykiu paaiškėjo, kad iki tol ilgiau nei 80 metų vyravęs tradicinis pasakojimas apie lakūnų žūties paslaptis, pražudžiusias kulkas ar kitus Vokietijoje grėsusius pavojus yra nepalyginamai skurdesnis įvykių ir veikėjų, temų ir problematikos požiūriu. Tik pala: ilgiau nei 80 metų?! Kaip ir kodėl net du, Berlyne ir Kaune 1933 m. atliktus oficialius „Lituanicos“ katastrofos tyrimus, kuriuos palankiai įvertino Vašingtonas, visiškai nusvėrė ir pergyveno kažkur iš šalies, iš Paryžiaus ir Strasbūro laikraščių paleista anoniminė žinutė apie pašovimą? Ar tikrai taip natūraliai susiklostė kolektyvinė atmintis? O jei ji buvo tyčia sujaukta ir nuskurdinta, tai kada, kieno, ko siekiant?
Bent 1933-iaisiais išties galiojo taisyklė, kad jei gandai yra beverčiai, tai jie sukasi kaip plepalai, o jei politiškai naudingi, tai ir spaudoje. Kaip jau rašiau, gandai pirmiausia buvo paleisti S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių Kaune antrą dieną, liepos 20-ąją, Paryžiuje leidžiamame antivokiškame Le Rempart. Tai buvo vietinės reikšmės vienadienė, anoniminė, aptaki žinutė: esą, kalbama, kad Vokietija slapta ginkluojasi, todėl lėktuvas galėjo būti „pripuolamai pašautas“. Gandus atkartojo Strasbūro Les Derniers Novelles, pasigavo ir iki pat JAV perdavė United Press. Taigi jie kilo strategiškai aktualiame regione, – iš už pietvakarinės Vokietijos sienos, kur nacionalsocialistų propaganda tikrai šaukė gresiant baisiausią prancūzų oro pajėgų pavojų ir tuo pat metu slapta, kaip patvirtinta JAV diplomatų konfidencialiuose šaltiniuose, aktyviausiai kūrė būsimos karinės oro gynybos infrastruktūrą: statė aviacinius švyturius, aerodromų takus ir panašiai. „Lituanica“ sudužo priešingame Vokietijos pasienyje, netoli Lenkų koridoriaus, kur tuomet buvo palyginti ramu, kur pasižvalgyti įskrisdavo lenkų lėktuvų ir kur vokiečiai po kelerių metų, diplomatų nuostabai, visgi paskelbė neskraidymo zoną. Kitaip tariant, jei gandai išvis kažką reiškė, tai propagandinei kontratakai „Lituanicos“ katastrofa buvo tiesiog puikus pretekstas. Kadangi nuo liepos 15 d. tarptautinė spauda susidomėjusi sekė amerikiečio W. Posto bei S. Dariaus ir S. Girėno „lenktynes“ per Atlantą, tai nieko keista, kad tas žinutes daug kas perspausdino, nors vėliau jų nebeprisiminė, nepatikslino ir nepatvirtino. Vėlgi dėsninga, kad rugpjūčio 20 d. Prahoje leidžiamas vokiečių socialdemokratų Neuer Vorwärts pranešė, esą vykstantis „Lituanicos“ katastrofos tyrimas Kaune patvirtino nacių nusikaltimą: palaikai buvę išniekinti, viename karste rastos trys rankos, iš vieno kūno išimta kulkų, o patys naciai tik paneigė paleidę „mirties spindulių“, bet neišsigynė, kad galėjo šaudyti iš kulkosvaidžių. Ir kai jau ši žinia pasiekė Lietuvą, tai Vokietijos diplomatai tiesiog užpuolė, ėmė kaltinti ir spausti Lietuvą, kad ji „laukiniais gandais“ atsidėkoja už besąlygiškai teiktą pagalbą per laidotuves (su tuo, beje, negalėjai nesutikti nemeluodamas), ir pareikalavo oficialiai paneigti prasimanymus. Taip gandai tapo ilgalaike vokiečių diplomatinio spaudimo priemone ir, šiuo požiūriu, Lietuvą nuo pat pradžių veikė politiškai nepalankiai. Tai buvo juolab didelis nuostolis pažinimui todėl, kad, tarkime, Dienos naujienų pradėtą intelektualesnę diskusiją šiais klausimais teko nutraukti dar ir dėl tautininkiškos cenzūros. Bet gal tas blogis dar nebūtų lemtingas, jei ne vėlesni įvykiai sovietmečiu.
„Laukiniai gandai“ – arba, kaip 1933 m. Užsienio reikalų ministerijai paraginus rašė kai kurie didesni Lietuvos dienraščiai, „nesąmonės“ ir „oro burbulai“ – apie „Lituanicos“ pašovimą Lietuvoje pavirto dideliu dalyku, gana įtakingu ir populiariu reiškiniu. Matyt, kategoriškas neigimas intrigavo žmones, kurstė vaizduotę. Bet kaip manote, kas ir kada paskelbė pirmųjų „įrodymų“, kada ir kur, kaip tiksliai įvyko apšaudymas? Gi sovietai, medžioję „liaudies priešus“.
1983 m. kultiniame režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ po dramatiškos „Lituanicos“ apšaudymo scenos rodomi neva dokumentiniai kadrai, mūro griuvėsiai plynoje pievoje, o naratorius skaito tokį tekstą: „Šios konclagerio liekanos – nusikaltimo liudininkės. Taip. Naciai šaudė į praskrendančią „Lituanicą“ iš konclagerio, ką tik 1933-iaisiais metais įsteigto Berlincheno apylinkėse. (...) Antrojo pasaulinio karo metais hitlerininkai čia sunaikino 43 tūkstančius žmonių.“ Ir jei šis filmas buvo vaidybinis, tai kitas – net labai dokumentinis: tam pačiam 50-mečio jubiliejui Roberto Verbos sukurtuose „Lituanikos“ sparnuose“ amžininkai liudijo apie Kaune regėtas kulkas, buržuazinės Lietuvos vyriausybės aplaidumą be „sąžinės graužimo“ ir savaime suprantamybę, kad „vokiečiai tai jau pyškino į juosiuos“. Kai tokie liudytojai kalba, jų reikia klausytis: ne vienas buvo perėjęs persekiojimą ir tremtis, – kaip, beje, ir garsusis rašytojas Jonas Dovydaitis, kuris 1957 m. pats pirmas okupuotoje Lietuvoje viešai nutraukė tylą ir demaskavo senąsias Soldino miško paslaptis savotišku partiniu manifestu Tiesoje, esą S. Darius ir S. Girėnas buvo hitlerininkų ir „taukais apaugusios lietuviškos buržuazijos“ aukos. Kai taip kalbama, reikia gebėti tinkamai klausytis: tai – savita mito logika, sužalota atmintis.
Taigi 1957–1958 m. svarbiausiais veikėjais tampa ir istoriją dėsto tokie autoritetai kaip V. Zenkevičius, minėtame LKP CK biuro programiniame nutarime savotišku įgaliotiniu spaudai paskirtas J. Dovydaitis, garsusis disidentas, skulptorius ir poetas, antkapinį paminklą lakūnams Aukštųjų Šančių kapinėse sukūręs Vytautas Mačiuika (Antanui Sniečkui 1963 m. spalį LSSR KGB pirmininko plk. Alfonso Randakevičiaus jis pristatytas kaip Dailės instituto „talentingas studentas“, nors sykiu buvo ir agentas „Don“), jo įkvėpta ir kartu su juo 1963 m. spalio 6–7 d. Medicinos instituto (buv. VDU fakulteto) rūsio sienos nišoje paslėptus balzamuotus lakūnų palaikus atradusi S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė, kuri pačiai nežinant buvo paskirta planingo sujudimo vėliavneše, ir keli kiti susipratusieji arba suprotintieji LSSR visuomenininkai, kurie turėjo prievolę kurti propagandinį diskursą ir jokios galimybės nagrinėti istorijos šaltinių.
Kieno pasakojimas laimėjo? Sovietmečio kohortos laimėtojais nepavadinsi, – tarp jų buvo apgautų ir kitaip spaudimo, nevilties, nežinios paveiktų žmonių. Bet vis dėlto jie nurungė pirmtakus, išstūmė juos į užmarštį. Sovietmečiu įkaltas ir vieninteliu likęs, net JAV agresyviai skleistas propagandinis pasakojimas apie (galimai, spėjamai, gal netyčia, bet veikiausiai) pašautą „Lituanicą“ ignoruoja nepriklausomos Lietuvos, Vokietijos, JAV veikėjus ir vakarietišką kontekstą – lyg jie būtų negyvenę ir nieko nenuveikę. Ir tą pasakojimą iki šiol tenka vadinti tradiciniu.
Dar kartą: liepos 17-oji
Kad ir kaip atrodytų keista, iš pat pradžių, katastrofos dieną, aliarmas nekilo, buvo palyginti ramu. Išaušus pirmadienio, 1933 m. liepos 17 d., rytui sudužusi „Lituanica“ ir žuvę lakūnai rasti netoli Soldino, miško pakrašty prie Kuhdammo kaimo, – stebėtina, bet, įsižiūrėjus į žemėlapius, visai greta LAK ir iš dalies Karo aviacijos pasiūlyto, S. Dariaus patvirtinto maršruto linijos (maršrutas iki išskridimo nebaigtas derinti ir viešai nepatvirtintas, skrydžio užrašuose neužfiksuotas, taigi lieka hipotetinis). Aiškintis aplinkybių atvyko Berlyno oberprezidento oro susisiekimo referentas mjr. H. P. Hattendorffas su kolega oro policijos pareigūnu. JAV ir Lietuvos diplomatinės atstovybės Berlyne iki pavakario laukė žinių ir nejudino nė piršto. Užtat vokiečiai paslaugiai teikė duomenų ir net perdavė kai kuriuos lakūnų daiktus smalsesniems ar savo iniciatyva į katastrofos vietą atvykusiems Lietuvos URM ir LAK atstovams – Eltos korespondentui Berlyne V. Kaupui, kpt. V. Morkui ir K. Bulotai; o S. Dariaus gan artimas pažįstamas Čikagoje, amerikiečių aviatorių oficialusis chronologas J. P. Heinmulleris norimų atsakymų nedelsiant gavo telegramomis susisiekęs su Lufthansa. Vakare buvo de facto apsispręsta palaikus ir „Lituanicos“ nuolaužas bei kitus daiktus ne grąžinti į Čikagą (dėl laiko skirtumo iš JAV apskritai vėluota gauti žinių), o Lietuvos vyriausybės prašymu išgabenti į Kauną. Amerikos lietuviams tai tapo staigmena ir net akibrokštu, bet, kai jau buvo po viskam, jie viešai pretenzijų nereiškė. Beje, „Lituanicos“ priešakyje į Berlyną atskridęs amerikiečių rekordininkas W. Postas tuo metu toliau skrido aplink pasaulį, lyg niekur nieko.
Pasakojimo karkasas iki šiol maždaug toks: oficialiai teigta, kad nepalankūs orai, kuro stygius ir baisus nuovargis bei dezorientacija lėmė, kad įvyko lėktuvo katastrofa ir žuvo abu lakūnai; bet sakoma, kad vokiečiai juos ėmė ir (kažkur, kažkaip, kažkuo) pašovė, o vėliau į Lietuvą parvežtuose palaikuose ar lėktuvo nuolaužose kažkas kažkada kulkas kažkokias regėjo, gal net iki šiol jas slapčia saugo, nes valdžia (kažkuri, kažkodėl) norėjo įkalčius nuslėpti. Atseit, seniai viskas buvo, ir nieko nebesužinosi, nes nuo pat pradžių viskas buvo neaišku; tik visgi lakūnai tikrai buvo didvyriai ir jų skrydis tapo pasauliniu rekordu, nors gal ir ne visai, nes jį nutraukė katastrofa. Atrodo it painiava, užburtas ratas. Bet tuo nuosekliai reiškėsi savita mito logika.
Į katastrofos tyrimą įsitraukė net labai daug žmonių – šiaip jau nepriekaištingos, geros ar pavyzdinės reputacijos profesionalų. Tik peržvelkime, kiek daug buvo dėta pastangų.
Per visą šią ilgą ir plačią komunikaciją kilo daug nesklandumų ir neaiškumų, bet niekad neatsirado rimtesnės dingsties aiškintis dėl kulkų. Tai parūpo tik sovietams ir tik po ilgo jų pačių siautėjimo, kai 1945–1958 m. „Lituanicos“ atminimas buvo išguitas iš viešų erdvių ir paverstas tabu (priešingai nei nacių okupacijos metais, kai 1943 m. Kaune ir Vilniuje įvyko net vieši minėjimai).
Praleidus momentą, visgi lieka perspektyva
Pažymėtina, kad 1933 m. LAK nedelsdamas, anksčiau nei Užsienio reikalų ministerija sukruto aiškintis „Lituanicos“ istoriją. Kai Aviacijos pakomisė jau ėmėsi oficialaus tyrimo, LAK susitelkė į monografiją ir, tarpininkaujant Tarpžinybinei komisijai, rinko dokumentus, – pavyzdžiui, lapkritį iš S. Dariaus giminių JAV gavo jo dienoraštį. Deja, per daugelį peripetijų iki 1940 m. LAK neišleido žadėto puikaus leidinio. Taip buvo praleistas tyrimui pats palankiausias momentas.
Nerealizuotą Lietuvos civilių aviatorių ir, iš dalies, karo lakūnų ambiciją vėliau lyg tęsė epizodiniai tyrėjai, kurių tradiciškai vis atsirasdavo Kaune. Kas ketindavo gandus atnarplioti, tas įsipainiodavo šioje rato klaidoje: vadovautasi technine prieiga – atseit, aviatoriai jau kai ims, tai būtinai ką nors atras; bet dalis lėktuvo nuolaužų buvo iššvaistyta, o visapusiškai ekspertizei vis neužtekdavo pajėgų; be to, modifikacijos duomenų trūko ir gal išvis nebuvo užfiksuota saugomuose dokumentuose, niekam nekildavo mintis imtis šaltinotyros, ir taip vėl buvo einama nuo pradžių.
2010–2011 m. išnagrinėjusi ankstesnių autorių darbus ir pažvalgiusi archyvus Kaune bei Čikagoje, aš nutariau plėsti būtent šaltinotyros tyrimą ir dar remtis papildomais metodais, ir ypač sutelkiau dėmesį į ryšių ir informacijos analizę: kokia buvo gandų kilmė, dinamika, sklaida, turinys, šaltiniai, autoriai, užsakovai, struktūra, panauda? Mikroskopiškai išnagrinėjus (tarp-)vyriausybinius saitus, tylią diplomatinę sąveiką ir viešą informacinį triukšmą, menamos S. Dariaus ir S. Girėno žūties paslaptys ėmė tirpti ir, kad ir kaip būčiau norėjusi rasti Kažką Tokio, visai dingo.
Praeities tikrovė glūdėjo tarp kraštutinių oficialių traktuočių, „laukinių gandų“ nonsenso ir aprobacijos. Pagaliau atskleista, ji pamažu jau smelkiasi į kolektyvinę atmintį. Atmintis, kaip žinia, reikalauja priežiūros: išlieka stipri, kol yra lavinama, o apleista nusilpsta. Bet štai kaip kartais klystama dėl istorinės atminties: atseit, įkalsi žmonėms į galvas kelias datas ir simbolius, kasmet sušauksi minėjimą, atliksi ritualą, ir gerai, – stiprūs būsime, dideli užaugsime! Iš tiesų, per tokią inerciją kaip tik gresia pavojingai nusilpti: gali vykti manipuliacijos ir lėtinė užmarštis. Džiugu ir viltinga, kad daug kas tai jau turi omenyje, kai kasmet liepos 17-ąją mini S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną sukaktį ir kartu švenčia Pasaulinę lietuvių vienybės dieną.