Jau 678-aisiais dabartinėje Sirijos teritorijoje gyvenęs išradėjas Kallinikos išrado „graikišką ugnį“, savotišką tų laikų napalmo analogą, kuris atlaikydavo gesinimą vandeniu, todėl itin tiko jūrų mūšiams.
Išmanūs Bizantijos kariškiai ne tik gamino svaidyklių sviedinius, kurie už kelių šimtų metrų galėjo pasiekti panikuojantį priešą, bet savo laivuose naudojo vario ar bronzos vamzdžius ir slėginius prietaisus, kuriais sugebėdavo sukurti savotiškus „liepsnosvaidžius“ ir taip „graikiška ugnimi“ naikinti priešo laivus.
Sakoma, kad skysčio sudėtinės dalys ir technologija buvo tokios slaptos, kad bemaž 50 metų saugotas ir naudotas receptas iškeliavo užmarštin kartu su savo kūrėjo ir naudotojų mirtimi.
Kiek vėliau musulmonai sukūrė savąjį, gerokai silpnesnį analogą, naudojo jį prieš Kryžiaus žygių narius, o XVII–XVIII a. Europoje, tiesa, retai, bet naudotos „Sturmspieß“ – savotiškos šturmo ietys su specialiais antgaliais ir rezervuarais, kuriose teliūskavo padegamasis skystis.
Kaip panaudoti puikius degalus – benziną – karo reikmėms priešininko technikai naikinti, skirtingai nuo vyraujančios nuomonės, pirmieji sugalvojo Ispanijos pilietinio karo dalyviai – F. Franko stovyklos šalininkai, atakavę buteliais, pripildytais benzino, sovietinius „T-26“ ir „BT-7“ tankus.
1939-aisiais japonai, pritrūkę sunkiosios prieštankinės ginkluotės, padegamuosius butelius naudojo prie Chalchin Golo vykusiose kautynėse.
Tačiau masinis šio ginklo panaudojimas ir prigijęs pavadinimas „Molotovo kokteilis“, žinoma, priklauso suomiams.
Suomių armijos kapitonas Eero Kuittinenas patobulino degiosios medžiagos sudėtį – vidutiniškai 0,5 litro benzino pridėjo 10–20 ml gudrono. Jo dėka skystis ne taip greitai nutekėdavo nuo atakuotos technikos korpuso, padidėjo dūmingumas, skysčiui patekus į tanko ar kito šarvuočio vidų dusindavo įgulą, tad ji turėdavo išeiti iš kovos mašinos. Suomiams panaši priemonė buvo kritiškai būtina, nes, jausdami beveik chronišką prieštankinių priemonių trūkumą, kariaudami prieš tankus pėstininkų granatomis, aprištomis sprogmenų kaladėlėmis, daugiau kaip 2000 sovietų tankų jie galėjo priešpastatyti...50 saviškių.
Rusų bombas, mėtomas ant savo miestų, suomiai vadino „Molotovo duona“ (šis veikėjas tarptautinei bendruomenei teigė, kad rusų aviacija mėto ne bombas, o humanitarinę pagalbą), tad, pagaminę „kokteilių“, jie pasiūlė Molotovui užsigerti tą savo duoną „kokteiliu Molotovui“, kuriam ilgainiui ir prigijo pavadinimas „Molotovo kokteilis“.
Pats Molotovas ir rusų kariškiai paniekinamai vertino naująjį ginklą, tačiau nacių karo mašinai atriedėjus į pačią Rusiją buvo pradėta masinė jų gamyba, o daliniams išleistos tikslios naudojimo atmintinės – instrukcijos. Bendras pagamintų rusiškų butelių skaičius nežinomas, o štai suomiai jų panaudojo daugiau kaip pusę milijono. Karui įsibėgėjus, bemaž visos kariaujančios pusės nesibodėjo naudoti šio pigaus ir sąlyginai efektyvaus ginklo.
Šis ginklas daugybę kartų buvo „tobulinamas“ ir nemažėjantį jo populiarumą puikiai iliustruoja didesnė dalis nūdienos konfliktų.
Nors dabarties laikais benzinas butelyje vertinamas daugiau kaip riaušininkų ir gatvės protestuotojų ginklas, bet, karybos požiūriu, ypač miesto kautynėse, jo visiškai „nurašyti“ nevertėtų, tačiau kartu reiktų prisiminti, kad kariui jį naudojant kyla didžiulis pavojus būti nukautam techniką dengiančių pėstininkų.