– Viktorai Michailovičiau, atvažiuokite į Barnaūlą, turiu Jums ypatingą dovaną.
Blogesnio laiko važiuoti ištisus šešis šimtus kilometrus atsiimti dovaną, tebūnie kad ir aukso luitas, nebuvo įmanoma ir sugalvoti. Viktoras Michailovičius, o iš tikro – Vytautas (sūnus Mykolo) Almanis, mano tėvas, paklausė:
– Kas tai per dovana?
– Viktorai Michailovičiau, atvykite, tikrai nepasigailėsite. Aš Jums labai dėkinga už tai, kad padėjote mūsų pernykštei ekspedicijai. Jei ne Jūsų mums paskolinti arkliai, mes nebūtumėme galėję nuvykti iki Ukoko, juo labiau su tokia manta... O dovana tikrai nepaprasta – tai skitų sidabrinis ketvirto amžiaus durklas.
Sidabrinis durklas? Skamba neblogai. Bet kas iš to. Nėra jokios, absoliučiai jokios galimybės išvykti iš rajono. Nes tuoj prasidės branduolinis karas.
1969-ųjų metų kovą tarp Sovietų sąjungos ir komunistinės Kinijos prasidėjo ginkluoti susirėmimai – dėl ginčytinų pasienio teritorijų1. Didžiausi žinomi mūšiai – dėl beveik poros kvadratinių kilometrų ploto Damansko salos Tolimuosiuose Rytuose. Jų metu žuvo keliasdešimt sovietų ir keli šimtai kinų karių (taip teigė sovietų istorikai). Kalnų Altajuje, kuris taip pat ribojosi su Kinija, aktyvių kovinių veiksmų nebuvo, bet aukščiausia kovinė parengtis galiojo visam pasieniui. Mano tėvas, lygiai kaip ir visi kiti miškininkai, buvo ruošiami partizaniniam karui – tam atvejui, jei teritorija būtų okupuota kinų. Nes kas gi geriau, nei miškininkai, žino vietoves?
Degė taiga, ir degė vienu metu daugelyje vietų. Vasarą miškų gaisrai Sibire – ne naujiena, bet toji, 1969-ųjų vasara buvo išskirtinė. Gaisrų buvo kelis kartus daugiau nei įprastai. Sakė, kad tai kinų diversantų darbas, ir tai buvo labai panašu į tiesą. Miškininkai nebespėjo vykti gesinti gaisrų. Koks jau čia durklas, kad ir sidabrinis...
Į pasienio gyvenvietę Aktašą, kur tuomet gyveno mano tėvai, atvyko autobusai. Jais turėjo būti išgabenti vaikai. Į šį evakuojamų vaikų sąrašą buvo įtraukti ir keturmetis Andrius bei dviejų metų Rita – Julijos ir Vytauto Almanių vaikai. To pasiruošimo evakuacijai ir branduoliniam karui aš nė kiek nepamenu. Pamenu tik, kaip, užsilipęs ant kelių taburečių, sukrautų viena ant kitos, iki pat lentynos su indais, mėčiau ant grindų lėkštes, o Rita, apimta naikinimo džiaugsmo ekstazės, šaukė: „dar, dar!“ Pamenu taip pat, kaip bandėme sugriauti molinį pečių. Branduolinis karas? Nepamenu. Nes jo ir nebuvo.
Ginkluoti susidūrimai tarp sovietų ir kinų tęsėsi iki pat 1969-ųjų rugsėjo. Maskva, netekusi kantrybės, galų gale nusprendė panaudoti branduolinį ginklą. Mao valstybė branduolinius bandymus buvo tik pradėjusi, taigi, šioje srityje rungtis su sovietais nebuvo jokios galimybės. Kinijai neliko kitos išeities, kaip tik pakviesti į sąjungininkus JAV, su kuo pastarosios entuziastingai sutiko. Visam pasauliui kėlęs grėsmę SSSR-Kinijos komunistinis blokas tapo galutinai išardytas.
Nors oficialiai niekur nepatvirtinta, bet teigiama, kad JAV spalio 15 d. pagrasino smogti branduolinius smūgius 130 SSSR miestų, ir sovietai jau po 5 dienų pasirašė paliaubų sutartį. (Po 1990-ųjų Damansko sala, kaip ir kai kurios kitos, atiteko Kinijai).
Pačiame Altajaus-Kinijos pasienyje, mano tėvo vadovaujamoje Koš Agačo girininkijoje, Ukoko plynaukštėje buvo pilna gynybinių įtvirtinimų, kurių taip ir neprireikė. Ruošiantis karui, niekas nekreipė jokio dėmesio į kaulus, išmėtytus kasant apkasus. Praėjo 24 metai...
...Pilkapis buvo beveik visiškai suardytas – ir pasieniečių, ir lobių ieškotojų. Kažką rasti jame nebuvo jokių šansų. Vis tik Natalija nusprendė – kasime. Kolegos atkalbinėjo – tuščias reikalas, čia seniausiai viskas išardyta, iškasta, kam gaišti laiką. Natalija užsispyrė – kasime, ir gan.
Naktį Natalija niekaip negalėjo užmigti. Ilgai galvojo apie rytojaus kasinėjimus, po to mintys nuklydo į vaikystę. Prisiminė tėvą, kaip su juo jodavo į taigą, kaip jis pasakodavo apie įvairiausius augalus, gyvūnus... Deja, tų išvykų buvo nedaug... Viktoras Polosmakas buvo labai užsiėmęs žmogus, Čaryšo miškų ūkio direktorius, taigi, šiaip jodinėti po taigą, deja, nebuvo jam tiek daug progų. Prisiminė Natalija ir tą neramią 1969-ųjų vasarą, kuomet jau ruošėsi atsisveikinti su tėvais ir lipti į autobusą. Trylikametei mergaičiukei tai buvo didžiulis pergyvenimas – visi kalbėjo apie tuoj prasidėsiantį karą, ir ji jau buvo įsitikinusi, kad savo tėvų niekada nebeišvys. Ačiū Dievui, to neįvyko, į tą autobusą taip ir nebereikėjo lipti.
Negalėdama užmigti, Natalija apsirengė ir išlindo iš palapinės. 1993-ųjų birželis buvo šaltas, ypač aukštikalnėse, o dar naktį... Mėnulio pilnatis skaudžiai apšvietė plynę, rodėsi, tarsi ir esi pačiame mėnulyje. Tame keistame kraštovaizdyje sustingę šešėliai kontrastavo su sidabriniai pamėkliška šviesa. Natalija ėjo į nykstantį švytintį horizontą, nebesuprasdama, ar tai sapnas, ar tikrovė. Mergina, kurią ji sutiko šalia uolos, pasakė, kad viskas bus gerai, kad tegu Natalija nesijaudina. Ji dar kažką pasakė, kažką labai svarbaus, bet Natalija kitą rytą nebeprisiminė, ką.
Geležies amžiaus sluoksnis pilkapyje buvo beveik visiškai suardytas, išplėštas. Bet po juo netikėtai atsivėrė ankstyvasis geležies amžius. Tai buvo visiškai nepaliesta kapavietė, įrėminta maumedžio rąstais – tarsi milžiniškas maumedinis sarkofagas, sukaltas žalvarinėmis vinimis. Viduje viskas buvo sušalę, apledėję. Ši natūrali ledinė balzamacija išsaugojo tolimiems palikuonims tobulą pustrečio tūkstančio metų vaizdą. Kilmingą moterį, palaidotą su šešiais žirgais 2.
Atitirpinimas truko net kelias dienas. Nors Natalija ir nekantravo, bet puikiai suprato, kad skuba čia gali negrįžtamai sugadinti radinius. Taigi, teko apsišarvuoti kantrybe ir po truputį pilti ne karštą, bet drungną vandenį.
Ukoko, arba Altajaus, princesė, Ak-Kadyn (Baltoji Valdovė), arba deivė Očy-Bala, atsiskleidė milimetras po milimetro. Kuo toliau ji atitirpo, tuo didesnį susižavėjimą ir netgi baimę kėlė. Ar gali būti, kad beveik trijų tūkstančių metų mumija taip gerai išsilaikytų?
Pirmiausiai nuostabą kėlė tatuiruotės ant rankų: ožys, besikaunantis su tigru, drakonas, elnias-devyniaragis, ir galų gale didžiausioje tatuiruotėje pavaizduota pati princesė – aukšta šukuosena, raita ant žirgo. Rūbai: balti šilkiniai marškiniai (importinė prekė iš Kinijos, brangesnė už auksą), bordinis vilnonis sijonas, veltiniai jodinėjimo batai, sabalo kailiniai. Įspūdingiausia – šukuosena – vos ne metro aukščio. Vėliau nustatyta, kad šiai moteriai buvo apie 25 metai. Ji priklausė Pazyryko kultūrai (VI–III a. pr. m. e.). Šios kultūros žmonės, kurie turėjo rytų baltų (Fatjanovo kultūros), samodų, indoiranėnų ir tiurkų genų, kaip ir absoliuti dauguma kitų to meto to regiono genčių, buvo klajokliai gyvulių augintojai, bet tuo pačiu meistriški metalurgai ir juvelyrai, vieni pirmųjų pasaulyje kilimų audėjai 2.
Altajaus princesės mumija buvo nugabenta į Novosibirską, archeologijos ir etnografijos institutą, kur ir dirbo ekspedicijos vadovė Natalija Polosmak. Žinoma, tik atradus mumiją, niekas jos dar nevadino nei princese, nei deive, nei altajiečių pramote... Bet kuomet atvyko žurnalistai, kai kurie ekspedicijos dalyviai, duodami interviu, pavadino šį radinį „pačiu reikšmingiausiu Altajaus archeologiniu atradimu“. Štai čia ir prasidėjo...
Sujudo Altajaus šamanai, visuomenė. Jie skelbė, esą toji moteris buvusi šamanė, princesė, deivė, galų gale net – Altajaus tautos pramotė. Ir dėl to, kad jos kapavietė buvo „išniekinta“, ji dabar keršys kaip ekspedicijos dalyviams, taip ir visam Altajui, o gal net pasauliui. Tą teigė Andrej Korobejščikov, rašytojas ir šamanizmo tyrėjas: nepraėjus nė trisdešimčiai metų po anos ekspedicijos, kai kurie jos dalyviai žuvo, kiti tapo nevaisingi, o kai kas iš vis prasigėrė... Netrukus po to, skelbė A. Korobejščikov, kai jos palaikai buvo iškasti, Altajų užgriuvo visa virtinė nelaimių – žemės drebėjimai, potvyniai, siaubingos krušos. Padidėjo savižudybių skaičius. 2014-isiais netgi prasidėjo karas Ukrainoje, o 2020-asiais – koronaviruso epidemija... O tuo metu, kai ruošėsi išvežti mumiją, slėnį užgulė nepermatoma tamsa. Sraigtasparnis, kuriuo skrido archeologinė ekspedicija su Altajaus princese, nukrito, ir visi juo skridę žuvo, išskyrus mumiją. (Iš tikro su sraigtasparniu buvo problema, dėl gedimo turėjo nusileisti, bet niekas nei žuvo, nei susižeidė). Vieta, kur ji buvo palaidota, vadinama Mirties slėniu. Vėlgi tas pats A. Korobejščikov rašo, kad atkasant pilkapį, pasigirdo griaustinis ir prasidėjo žemės drebėjimas.
Buvo pasakojama, kad palaidotoji buvo žiniuonė (o gal net ir deivė), pasiaukojusi dėl pasaulio išgelbėjimo nuo tamsiųjų jėgų. Altajuje tikima, kad pasaulį saugo septynios seserys, paaukojusios savo gyvybes vardan jo išgelbėjimo. Archeologai, patys to nenorėdami, esą tapo blogio jėgų instrumentais. Nors Kalnų Altajus valdžia ir uždraudė kasinėjimus Ukoke, bet mokslininkai ruošiasi tęsti tyrimus, ir jei ras likusias šešias pasaulio sergėtojas, tuomet atsivers vartai į požeminį pasaulį ir visą planetą ištiks nematyti kataklizmai, karai.
2012 metais, po atkaklių Altajaus valdžios ir šamanų reikalavimų, mumiją grąžino į Kalnų Altajų. Dabar ji eksponuojama Gorno Altajsko muziejuje. Vienok, kai kurie šamanai, ypač jų vadas Akai Kine, pareikalavo, kad „deivė“ būtų vėl palaidota ten, kur ją ir rado. Jis inicijavo peticiją, buvo surinkta net dvidešimt tūkstančių parašų, ir netgi kreipėsi į teismus (kol kas nesėkmingai), kad jie įsakytų ją palaidoti. Atsirado ir vietos politikų, kurie, pajutę galimybę tokiu būdu pasireklamuoti, irgi aktyviai prisijungė prie šių reikalavimų.
Aišku, tai, kad toji kilminga moteris buvo visiškai europidinio tipo, nelabai patiko kai kuriems Altajaus šamanams, o ir kitiems altajiečiams. Jie net teigė, esą paleontologiniai tyrimai yra netikslūs, ar net suklastoti. Visgi Pazyryko kultūros žmonės, gyvenę VI–III a. prieš mūsų erą, kaip jau ir buvo aukščiau minėta, buvo net kelių rasių ir antropologinių kultūrų mišinys3. Galų gale – ką jau čia visame pasaulyje rasime „grynos rasės“? Tokių nėra.
Be jokios abejonės, istorikai ir archeologai pasipiktino visais šiais antimoksliniais reikalavimais. Jei mumija ir pargabenta į Altajų, tai jos užkasti po žeme tikrai neleis (galų gale, kas gali užtikrinti, kad ją vėl palaidojus ten neatsibels „juodieji archeologai“?). Jie, paneigdami tuos visus mistinius išsigalvojimus, netgi kiek perlenkė lazdą, teigdami, esą toji „princesė“ buvusi ne aukščiausios kastos, o iš vidurinių sluoksnių. Na, nežinau, ar bent kokioje pasaulio vietoje „vidutinio sluoksnio“ atstovai laidojami net su šešiais žirgais?
Altajaus princesė neduoda ramybės ne tik šamanams, bet ir menininkams – apie ją sukurta nemaža knygų (netgi ištisa fentezi stiliaus trilogija „Ukokas. Trijų karalienių mūšis“), susuktas pseudodokumentinis filmas „Altajaus princesės kerštas“.
Kai kas teigia, kad Pazyryko kultūra kilusi iš tame pačiame regione III–II tūkstantmetyje pr. m. e. buvusios Afanasjevo kultūros. Tai nelabai įtikėtina, nes visų pirma – jas skiria ilgas laiko tarpas, o (svarbiausia) visų antra – jų genetiniai tyrimai rodo skirtingą kilmę. Taip, abi kultūros turi ryškių europidinių požymių. Bet, jei Pazyryko kultūros genome randama Rytų Europos (baltų, indoiranėnų) haplogrupė R1a, tai žymiai senesnėje Afanasjevo kultūroje4 R1a haplogrupės nėra, bet yra R1b – vakarų europiečiams būdingi genai. Tą patvirtina ir kalbotyros duomenys. Mokslininkai iššifravo tocharų (tiesioginių Afanasjevo kultūros palikuonių) rašmenis Vidurinėje Azijoje ir Šiaurės Kinijoje ir nustatė, kad tai yra kentuminio tipo (Vakarų Europos) indoeuropiečių kalba. Rytų Europoje gi vyravo sateminis tipas (baltai, indoiranėnai, armėnai, vėliau atsiradę slavai). Afanasjevo kultūros žmonės, arba tocharai, III tūkstantmetyje prieš mūsų erą į dabartinį Altajų, rytų Kazachstaną, vakarų Mongoliją ir šiaurės vakarų Kiniją (Uigūriją) atsibastė net iš dabartinės Prancūzijos5. Uigūrai, kuriuos taip engia komunistinis Kinijos režimas, galima sakyti, yra tocharų palikuonys, gana nemaža uigūrų yra visiškai arba pusiau europidinio tipo. Aišku, kažkiek Afanasjevo kultūra galėjo paveikti Pazyryko, bet tai neturėto būti didelė įtaka.
Taigi, jei Altajaus princesė yra europidė, ar galime ją vadinti azijiečių Altajaus gyventojų pramote? Kad būtent toji konkreti moteris buvo dabartinių altajiečių genetinė pramotė, tai labai mažai tikėtina, bet ji ir jos gentainiai tikrai nebuvo genetiškai svetimi. Dabartinių altajiečių genuose aptinkamas tam tikras kiekis haplogrupės R1a, būdingos Rytų Europai (baltai, indoiranėnai). (Ši haplogrupė taip pat labai ryški Indijoje, šiek tiek yra ir Irane). Kaip jau minėjau, „rasės grynumas“ yra tik fikcija, nacistų išmislas. Tarp kitko, Kazachstane populiari kazachų kilmės iš proeuropinės Sintaštos-Andronovo kultūros versija. Šri Lankos karalius Romos imperatoriui Klaudijui rašė (I m. e. a.), kad vakarų Kinijos gyventojai yra aukštaūgiai, mėlynakiai ir linų spalvos plaukais6.
Tautos, kultūros, rasės visai laikais keliavo, maišėsi, ir tai yra natūralus pastovus istorinis procesas. Jei į dabartinį Altajų atsirito bent dvi europidų bangos (jei pridėti Rusijos imperijos užkariavimus – tai bent trys), tai iš Azijos į Europą irgi buvo tikrai daugiau nei viena banga (hunai, mongolai...). Keistu būdu Altajus su Europa siejasi kur kas labiau, nei kad būtų galima pamanyti (nekalbant jau apie mūsų tremtinius tuose kraštuose). Netgi neandertaliečiai, šiaip gyvenę beveik vien tik Europoje ir išnykę maždaug prieš trisdešimt tūkstančių metų, aptinkami taip pat ir Altajuje, kai tuo tarpu beveik visur kitur Azijoje buvo paplitę Denisovo žmonės (tiesa, neandertaliečių mažas arealas buvo dar Vidurinėje Azijoje ir kiek didesnis – Artimuosiuose Rytuose) 7.
Man teko aplankyti nemažai kalnų, bet Altajaus – ypatingi (ir ne vien todėl, kad aš čia gimiau). Anot senos legendos, Dievas, kuomet kūrė pasaulį, vieną dieną nusprendė jį apsodinti įvairiais augalais. Pasiėmė maišą su visokiom sėklom ir, eidamas per pasaulį, jas barstė. Kadangi neturėjo laiko, sėklas bėrė kaip papuolė – kur kliuvo, kur nekliuvo. Taip atsirado ir džiunglės, ir dykumos... Galų gale jam pabodo tas darbas, bet maišo dugne sėklų dar likę nemažai. Daug nesivargindamas, Dievas išpylė visas likusias sėklas vienon vieton – taip ir atsirado Altajus... Ir tikrai – sunku rasti kitą tokią turtingą kaip augalais, taip ir gyvūnais vietą. Bet dar vienas dalykas labai įdomus, ir sunkiai jaučiamas bei suvokiamas. Ne iš vieno žmogaus, keliavusio po Altajų, tai esu girdėjęs. Vienas netgi aiškiai pasakė – „Altajaus kalnai skiriasi nuo kitų tuo, kad čia pastoviai, kur bebūtum, jauti, tarsi tave kažkas stebėtų“...
1 https://www.bbc.com/russian/features-49555803
2https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D1%80%D0%B8%D0%BD%D1%86%D0%B5%D1%81%D1%81%D0%B0_%D0%A3%D0%BA%D0%BE%D0%BA%D0%B0
3https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D0%B0%D0%B7%D1%8B%D1%80%D1%8B%D0%BA%D1%81%D0%BA%D0%B0%D1%8F_%D0%BA%D1%83%D0%BB%D1%8C%D1%82%D1%83%D1%80%D0%B0
4 https://aratta.wordpress.com/2013/12/16/you-say-vase-i-say-vase-looking-at-the-evolution-of-chinese-ceramics
5 http://www.archaeology.ru/Download/Kovalev/Kovalev_2005_Chemurchek.pdf
6 https://www.jstor.org/stable/26246545?seq=1
7 https://lt.wikipedia.org/wiki/Neandertalietis