Žmogus stebėdamas gamtą nuolat išradinėja kažką naujo, kas gali pakeisti žmonių vystymosi trajektoriją. Mes nerimaujame dėl žmonių daromos žalos gamtai ir dėl išteklių kurių gali visiems neužtekti, tai gal sprendimas turėtų būti mokslinė pažanga, o ne nesibaigiantys protestai? Gal skatinti jauną neabejinga kartą skirti savo energiją moksliniams atradimams, o ne pamokų praleidinėjimui? Juk aplinkui tiek daug neįmintų mįslių.
Paimkime, pavyzdžiui, paprasta pienę, evoliucija apdovanojo ją, išskirtiniu būdu skraidyti, paremto principais nepažįstamais inžinieriams. Pienių sėklos, skrendančios nuo menkiausio vėjo gūsio ir ilgą laiką sklandančios ant savo ažūrinių parašiutų, yra gana dažnas reginys. Kaip bebūtų keista, tačiau mokslas nežinojo, kaip tai atsitinka. Nes remiantis apytiksliais skaičiavimais, „parašiuto“ pakėlimo jėga turėtų būti visiškai nepakankama tokiam ilgam skrydžiui. Tik neseniai pienių paslaptį išsprendė matematikai iš Edinburgo universiteto, kaip jie pranešė savo straipsnyje, paskelbtame „Nature“.
Pienių sėklų parašiutai, susidaro iš daugybės pūkelių atskirtų oro tarpais. Inžinierius suglumino tai, kad jeigu pienių „parašiutas“ butų ištisinis jo plotas būtų nepakankamas tokiam ilgam sėklos skrydžiui ir atrodė kad tarpai tarp pūkelių tik turėtų pabloginti situaciją. Bet pasirodo kad tai visiškai priešingai, nes būtent dėka šių oro tarpų „parašiuto“ kėlimo jėga yra dešimt kartų didesne nei jei būtų ištisinis „parašiutas“.
Mokslininkai pastebėjo, kad „parašiutų“ skaičius ant pienės gali skirtis labai neženkliai – nuo 90 iki 100 vienetų. Jie įtarė, kad tokia geometrija nėra atsitiktinė. Pienių sėklos aerodinamikos apskaičiavimas, patvirtintas eksperimentais su žmogaus sukurtais modeliais, parodė, kad mes kalbame apie visiškai naują skrydžio principą. Veikimo mechanizmas kaip ir lėktuvo sparno atveju, kėlimo jėga atsiranda dėl skirtingo oro srauto greičio.
Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie oro srautą, apgaubiantį pienių „parašiutus“ iš išorės. Dėl to susidaro ypatingo tipo oro sūkuriai – atskirti, tai yra, kylantys virš tam tikrų atstumų. Paaiškėjo, kad kiaulpienės sėklos geometrija – jos storio ir tarpų tarp jo santykis – idealiai tinka kelti ir stabilizuoti skrydį.
Jokiose žmonių sukurtuose inžineriniuose įrenginiuose šis skraidymo būdas dar niekada nebuvo naudojamas.
Kol kas neįmanoma numatyti, kokius inžinerinius proveržius gali sukelti pienių skrydžio mechanizmo supratimas, tačiau akivaizdu, kad šio atradimo potencialas yra nemažas.