Kai upės buvo takais
Pečenegai, savo kalba priklausantys tiurkams, gyveno į pietus nuo Kijevo Rusios plačioje stepių erdvėje tarp žemutinio Dono upės ir Dunojaus upės žemupio. Iš misijos pas pečenegus stepėse tais pačiais metais ar jau 1008 m. pradžioje Brunonas sėkmingai sugrįžo. Jis turėjo laiko pasiruošti naujai misionieriškai kelionei.
1008 ir 1009 m. sandūroje ar kiek anksčiau prasidėjusio naujo žygio tikslas buvo Lietuva. Dniepro ledu ar palei užšalusią upę misionieriai ėjo, jojo ar važiavo arklių traukiamomis rogėmis šiaurės kryptimi, po to pasukę šiaurės vakarų kryptimi pasiekė užšalusią Vakarų Dvinos (Dauguvos) vagą ir jos intaku Dysna nukeliavo iki Netimero valdų.
Galimas dalykas, misionierių tarpinė stotelė buvo Polockas, juk per jo kunigaikščio valdomas žemes vyko. Čia, beje, galėjo prisijungti vedlys, turėjęs nuvesti misionierius Lietuvos link. Polocke šitą kelią turėjo žinoti. Kita vertus, jau ir nuo Kijevo misionierius galėjo vesti vietinis „navigatorius“, žinojęs kelius ir praėjimus senovės Rusios kunigaikštysčių kontroliuojamose teritorijose.
Misiją, matomai, planavo pavasarį, kai nutirps ledas, grįžti iš dalinai apkrikštytos Lietuvos atgal į Kijevą pasiekus Dnieprą, – plaukiant juo pasroviui. Tačiau misionierius kiti pagonys (nepakrikštyti) užmušė meteorologinės žiemos pabaigoje, ar jau jai pasibaigus. Nors kovo mėnuo – jau lyg ir pavasaris, tačiau realiai kovo 9-ąją, kai krikščionybės nešėjai buvo išžudyti, Rytų Lietuvoje ežerai ir upės neretai dar būna pasidengę ledu, kuris, žinoma, tą mėnesį jau ima tirpti. Reikia, be to, atsižvelgti, kad prieš tūkstantį metų Lietuvos klimatas buvo šiltesnis. Tai atspindi ir mėnesio pavadinimas – vasaris. Ar ne dėl to, kad tą mėnesį imdavo tirpti ledas ir žmonės pajusdavo geidžiamos vasaros artėjimą?
Bendroji mano koncepcija remiasi ne tik ikišioliniais tyrinėtojų darbais, bet ir hipotetiniais svarstymais, tačiau jie atrodo logiškai ne tik geografiniu požiūriu. Iškelta hipotezė turi teisę egzistuoti kartu su kitomis apie tai, kur galėjo būti Netimero Lietuva, kurią bandyta apkrikštyti ir kur, ar netoli jos, galima būtų lokalizuoti Brunono ir jo palydovų žūtį. Nužudyti galėjo nebūtinai toje pačioje vietoje, kur Netimeras su savo kariais buvo pakrikštytas. Užmušė tada matomai ne visus misionierius, dėl to liudijimus apie įvykius buvo kam pranešti ir tai pakliuvo į Europos kraštų rašytinius šaltinius.
Vienas iš jų – tai minėtas Viperto pasakojimas. Vipertas, paleistas išdurtomis akimis, buvo Brunono misijos dalyvis. Bent jau pats taip teigė, o jo rašytinis pasakojimas dabar saugomas Miunchene, Bavarijos valstybinėje bibliotekoje. Kai kas spėja, kad Vipertas buvo krikštytas prūsas, tapęs dvasininku, ir galėjo būti paimtas į misijų kelionę pas pagonis kaip vertėjas. Bet jei į spėliones įsileistume, tai kodėl jis negalėjo būti, pavyzdžiui, ir krikštytas jotvingis? Šiaip tai logiška būtų manyti, kad atskiri baltų genčių atstovai, susidėjus šeimyninėms ar kitoms gyvenimo aplinkybėms, dėl prekybinių bei kitokių ryšių galėjo būti pramokę kelias kalbas ir pasitarnaudavo užsieniečiams kaip vertėjai ir tarpininkai kontaktuojant su jiems giminingomis baltų gentimis.
Kverfurte, kuriame ir gimė Brunonas, miesto archyve yra saugomas kitas įdomus viduramžių rankraštis – „Šv. vyskupo ir kankinio Brunono gyvenimas bei kankinystė“. Jame lotynų kalba užrašyta, kad nukirstą Brunono galvą „laukinė gentis“ įmetė į upę, vadinamą Alstra. Jau ne vienas tyrinėtojas atkreipė dėmesį, kad toks hidronimas panašus į Rokiškio rajone tekantį upelį Aldra ar Audra, įtekantį į Sartų ežerą, esantį Zarasų rajone. Šiuo ežeru taip pat prateka upė Šventoji, ištekanti iš Ignalinos rajone esančio Dūkšto ežero, kuris yra už pusšešto kilometro nuo Dūkšto miesto į šiaurę. Vis dėlto Šventoji nėra skiriamoji riba tarp slavų ir baltų, nors Dūkšto ežeras yra palyginus netoli nuo didžiausio Lietuvoje Drūkšių ežero, kuris tokia riba jau gali būti laikomas.
Šiaip jau tarp ežerų yra bevardžių upelių, kurie senovėje pavadinimus galėjo turėti. Antai, keli upeliai įteka į didelį Dysnos ežerą, kuris upeliu jungiasi su Dysnykščio ežeru. Iš jo ištekantis upelis vis didėja ir virsta nemaža upe, žinoma kaip Dysna. Ji yra lietuvių ir slavų paribio erdvėje. Čia upės ruožu Ignalinos rajone dabar praeina Lietuvos ir Baltarusijos dabartinė tarpvalstybinė siena, kuri praėjus beveik tūkstančiui metų po Brunono misijos tapo Europos Sąjungos rytine siena ir NATO priešakine gynybos linija prieš Rusiją.
Ignalinos kraštas yra labiausiai į rytus nutolęs Lietuvos Respublikos rajonas ir pasižymi kalvotu reljefu, priklausančiu Švenčionių (Šiaurės Nalšios) aukštumai, o dalinai – ir Sėlių moreniniams kalvynams. Tuo nesunku paaiškinti Ignalinos rajono teritorijoje praeinančią takoskyros liniją tarp dviejų stambių upių baseinų: Dauguvos (Vakarų Dvinos) ir Nemuno. Dabartinio Ignalinos rajono teritoriją galima pasiekti ir Nemuno baseinu, – per Nerį ir jos intaką Žeimeną, ištekančią iš Žeimenio ežero, kuris per Šakarvų ežerą jungiasi su dideliu Lūšių ežeru. Jo pakrantėje yra Palūšės gyvenvietė. Norint ją pasiekti iš vakarų pusės, nuo prūsų ar kuršių gyvenamų žemių, žiemos metu būtų reikėję pereiti šimtus kilometrų per pagonių kraštus, kas Brunono vedamiems misionieriams vargu ar galėjo pasirodyti saugu. Be to, neaišku ar tokį upinį maršrutą jie žinojo. Kelias gi per jau apkrikštytą Polocko kunigaikštystę į tuometinę greta esančią Lietuvą (rytų slavams žinomą kaip Litva) atrodė žymiai patikimesnis.
Jei pažvelgtume į Ignalinos rajono rytinę dalį, tai šis labiausiai rytuose išsikišęs dabartinės Lietuvos teritorijos „kampas“ fizinės geografijos požiūriu priklauso Polocko lygumai. Žiūrėkite Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateikiamą žemėlapį „Geomorfologinės sritys ir rajonai“. Jame žalia spalva romėnišku skaitmeniu XXIX yra pažymėta Dysnos limnoglacialinė lyguma, kuri iš tikrųjų yra Polocko limnoglacialinės žemumos srities vakarinis pakraštys, pažymėtas raide L. Kitaip sakant, Polocko žemuma prasideda dabartinės Lietuvos teritorijoje, Ignalinos rajono rytinėje pusėje. Dysnos lyguma, dalinai esanti Ignalinos rajone, yra didelės Polocko lygumos segmentas.
Ledakalnis – Kilimandžaro
Prie Dysnykščio ežero, atiduodančio savo vandenis Dysnai, yra pats didžiausias pagal plotą dabartinėje Lietuvoje pilkapynas, užėmęs iki 40 ha plotą. Degintiniai kapai su sanpilomis datuojami VI–XII a. O mažiau kaip už trijų dešimčių kilometrų tiesia linija nuo šio didelio kapinyno vakarų kryptimi, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, yra pasiekiamas Ginučių piliakalnis. Įrengtas gilioje senovėje tarp ežerų, priklausančių jau Nemuno upės baseinui (per Žeimenos ir Neries upes). Čia pat visai netoli Ginučių piliakalnio (realiai dviejų piliakalnių komplekso) einant taku į pusiasalio galą yra pasiekiamas kitas „kalnas“ – Ledakalnis.
Ginučiai siejasi su žodžiu ginti, tai akivaizdu. O Ledakalnis pažodžiui tai lyg ir ledo kalnas, sudėtas iš dviejų žodžių: lẽdas + kálnas. Taip bent aiškinama Lietuvos vietovardžių žodyne, nurodant jo kirčiavimą Lẽdakalnis. Čia vėlgi įdomu, nes kai kur jungtinio žodžio, sudėto iš ledo ir kalno, kirčiavimą galima rasti ledãkalnis. Vietovardis Ledakalnis yra toponimas, apibūdinantis geografiškai mažą objektą, dėl to priskirtinas mikrotoponimų kategorijai. Graikiškai topos – vieta, vietovė.
Minėtame Lietuvių kalbos instituto parengtame žodyne, kurio medžiaga įkelta į Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę, itin kritiškai vertinama versija, esą Ledakalnį reikia sieti su senovės deive Lada. Šią Lados versiją populiarina Aukštaitijos nacionalinio parko informacinis skydas Ledakalnio papėdėje.
Tokiam lietuvių kalbos tyrinėtojų kritiniam požiūriui galima būtų pritarti, bet kita vertus vertėtų suabejoti minėto žodyno autorių bandymu Ledakalnio mikrotoponimą būtinai sieti vien su ledu, t. y. sušalusiu vandeniu ar kietos konsistencijos suledėjusiu sniegu. Žodyno autoriai bandė remtis 1935 m. užrašytu pasakojimu iš vietinių gyventojų lūpų, esą „seniau ten būta didelių ledų klodų“.
Tai, kad šioje kalvoje tarp ežerų galėjo ilgiau užsilaikyti ledas nei žemesnėse vietose, suprantama, tačiau ar tai buvo išskirtinumas? Juk kitose šio krašto kalvose apledėjęs sniegas irgi ilgiau išsilaiko. Tai akivaizdu. Pasakymas „seniau“, be to, skamba tarsi vietinio informanto pasiteisinimas, kodėl tų „klodų“ nesimato.
Čia ne Kilimandžaro atvejis Afrikoje, kur palyginus netoli pusiaujo karščiu alsuojančioje tropikų teritorijoje iškyla beveik 6 km aukščio virš jūros lygio kalnas. Jis iš toli matomas balta spindinčia ledo viršūne – permanentiška kalnų ledo (glečerio), sniego laukų ir suledėjusio sniego (firno) kepure, kuri, deja, dėl globalinio atšilimo dabar sparčiai nyksta. Tokios didelės baltasniegės ledo kepurės, kokią ją XX a. pradžioje nupiešė vokiečių dailininkas R. Helgrevė (Rudolf Hellgrewe) ar po kelių dešimtmečių stebėjo amerikiečių rašytojas E. Hemingvėjus (Ernest Hemingway), 1936 m. publikavęs savo garsiąją novelę „Kilimandžaro sniegynai“ (The Snows of Kilimanjaro), dabar natūraliai jau nepamatysi.
Kaip žinoma, Kilimandžaro pavadinimas irgi sudarytas iš dviejų žodžių. Vietiniai aborigenai savo genties kalbomis sakydavo spindintis, baltas ar net ledo „kalnas“ (kilima). O europiečių keliautojai, tai girdėdami, iš to padarė vieną žodį Kilimandžaro (kilim(a) + ndžaro). Vokietija tokį savo tuometinės kolonijos kalno masyvo pavadinimą XIX a. pabaigoje įteisino vokiškose enciklopedijose, transkribuotai užrašant kaip Kilima-Ndscharo. Toks „Ledakalnis“ Afrikoje suprantamas dėl savo išskirtinių savybių geografinėje aplinkoje, bet kaip suprasti Ledakalnį Lietuvoje?
Yra dar vienas lietuviško pavadinimo variantas. 1969 m. buvo užrašytas vietinės bobutės iš Ginučių pasakojimas, kuriame ši kalva tarp ežerų vadinama Ledkalniu. O ledkalniu mes įpratę vadinti tai, kas kitose kalbose laikoma aisbergu. Bet yra sunku susieti prasminiais ryšiais kalvą tarp ežerų su aisbergu okeane. Tokio logiškai paaiškinamo kalvos ryšio su ledu nebuvimas, matyt, ir paskatino etnografijos profesorę P. Dundulienę bei jos vėlesnius pasekėjus Ledakalnį susieti su senovės deive Lada. O tam tereikėjo pakeisti pirmąją balsę e į a pavadinime Ledkalnis ir dar pridėti balsę a po Led-.
Pavadinimo Ladakalnis šalininkai, vis tiek bandantys įžiūrėti ryšį su ledu, savo ruožtu pasitelkia ir tarmiškumo argumentą, turėdami omenyje, kad vietiniai sakydavo ladas vietoj ledas. Toks argumentavimas paprastai dar pastiprinamas teiginiu, kad sovietmečiu pavadinimų užrašymas oficialiai pagal tarmes nebuvo įteisintas ir valdžios laikytas atsilikimo bei tamsumo ženklu. O dabar jau esą reikia rašyti taip, kaip vietiniai sakydavo, – nesigėdijant ir be jokių skrupulų.
Tai įdomiai dabar čia gaunasi. Važiuoji keliu, oficialios rodyklės rodo į Ladakalnį.
Privažiuoji arčiau, matai metalinį kelio ženklą su vietovardžiu Ladakalnis. O prie tako, į jį vedančio, stovi kaip stabas kryžium pastatyta liaudies meistro ankstesniais laikais išdrožta medinė rodyklė Ledakalnis.
Užlipi ant „kalno“, gal ten kas paaiškės? O ten informaciniame stende jau skaitai Ginučių kaimo bobutės pasakojimą apie Ledkalnį ir čia pat – Janinos Degutytės eilėraštį „Nuo Ledkalnio“, sukurtą 1961 m. Kažin ar lietuvių poetė pati išsigalvojo tokį pavadinimą? Matyt, girdėjo taip sakant Ginučiuose, o paskui įkvėpimo pagauta ten pat ir sueiliavo. Tai va kaip būna su tais vietovardžiais!
Tai Leda- ar Lada-? Kietos būsenos vanduo ar deivė Lada? Mano atsakymas būtų toks. Šio mikrotoponimo nebūtina sieti su stabmeldžių deive Lada. Led-, Leda- ar Lada- nėra būtina sieti su ledu, o vietovardžio Ledkalnis – su aisbergu!
Tęsinys bus