Lẽdakalnis – Leedu
Estai, nors jie nėra indoeuropiečiai, vadina Lietuvą Leedu. Vartojamas ir Leedumaa pavadinimas, reiškiantis Lietuvos žemę. Toje estiškoje formoje slypi monoftonguota prabaltiškoji *Lēt-uv-ā (> Lietuvà). Už šį asmeniškai suteiktą paaiškinimą dėkoju žinomam baltistui, Pizos universiteto profesoriui Pjetrui Umbertui Diniui (Pietro Umberto Dini). Vadinasi, jei garsus lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius savo istorinėje dramoje išskiemenavo Lietuvos vardą kaip Lie-tu-va!, poetiškai įdėdamas jį į Mažvydo lupas, tai kalbininkai baltistai išskaido šį žodį kitaip. Esminiu formantu čia yra Lēt-, kur e tariama ilgiau. Sutikite, Lēt- ir Lēd- skamba panašiai! Raide t yra žymimas duslusis priebalsis, o raide d – skardusis. Abu jie yra sprogstamieji dantiniai priebalsiai. O tai, kad estai rašo dvi ee kartu, reiškia ilgesnį raidės e tarimą, kuris šiuo atveju estų lūpose skamba panašiau į mūsų ė. Estiškai tariamo mūsų šalies pavadinimo Leedu garso įrašą galima paklausyti čia.
Tokiu būdu dabartinės Lietuvos teritorijoje, jos rytinėje dalyje, galima rasti vietovardžių, susijusių su pačio krašto, vadinamo Lietuva, vardu. Ledakalnis – čia ryškus pavyzdys! Lietuvos kalnas estiškai būtų Leedumägi (Leedu + mägi). Antrasis žodis, reiškiantis kalną, yra estiškas, o Leedu perimtas iš lietuvių ir transformuotas estiškam tarimui. Lietuvos geografinio pavadinimo vis dėlto nesinorėtų etnogenetiškai sieti vien tik su viena apibrėžta vieta. Manoma, kad senovės estai turėjo žodį lietuviams įvardinti, o tam pasinaudojo pačių lietuvių, su kuriais susidurdavo, savivardžiu. Taip galėjo atsirasti ir krašto pavadinimas, kuris mokslinėje literatūroje yra apibūdinamas graikų kilmės tarptautiniu terminu – choronimas. Taigi, estiškas Lietuvos pavadinimas Leedu yra indoeuropietiškos kilmės.
Lietuva yra ne šiaip toponimas, o būtent choronimas, t. y. krašto pavadinimas. Perimant į kitas kalbas ir kalbų dialektus pavadinimai patiria tarimo transformacijų. Pavyzdžiui, sprogstamasis dantinio priebalsio t garsas nesunkiai gali virsti d, ir atvirkščiai. Senoviškas pavadinimas išlieka ilgam, vėliau užsipildydamas nauju turiniu. Pavyzdžiui, kodėl estai iki šiol vokiečius vadina sakslased, o Vokietiją – Saksamaa? Ogi dėl to, kad pirmieji vokiečiai, su kuriais susidūrė senovės estai, buvo iš Saksonijos ir jie save vadino saksais. Lietuvius estai savo ruožtu vadina etnonimu leedulased, o lietuvių kalbą – leedu kel.
Socionominis Lietuvos pavadinimo kilmės išaiškinimas
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje ėmė populiarėti aiškinimas, kad krašto ir valstybės vardas yra susijęs su karinės palydos pavadinimu. Iškeliamos germaniškos pavadinimo šaknys. Juk ir vikingai, padarę didžiulę įtaką Rytų Europoje, įskaitant senosios Rusios valstybingumo atsiradimą, kalbėjo germanų kalbų šeimos dialektais. Vokiškas žodis Begleitung reiškia grupę žmonių, ką tai lydinčių. Nuo šio žodžio ir jam giminingų Leitung, leiten galėjo atsirasti socialinė kategorija įvardinti tarnybiniems žmonėms, kurie su ginklu rankose lydėjo vadą, vietinį valdovą, atlikdami tam tikras administracines ir kitas funkcijas (vykdė pasienio apsaugą, prižiūrėjo žirgus ir t. t.). Kitaip sakant, Lietuva pagal pirminę reikšmę, tai kariauna, turinti savo vyriausiąjį vadą ar kolektyvinę vadovybę (genties sueiga, genčių vadų susirinkimas ar panašiai).
XIV–XV a. slaviškuose šaltiniuose sutinkami šių tarnybinių žmonių pavadinimai leitiai (лейты) ar panašiai (лейцы, лейтеве). Toks įvardijimas – senosios socialinės hierarchijos aidas. Su juo galima sieti ankstyvosios Lietuvos geografinės erdvės įvardijimą, suprantant jį kaip leičių gyvenamą teritoriją arba kitaip sakant vietinį valdovą ar valdovus, turinčius savo kariauną – leičius. Vėliau leičiai išnyko, tačiau su jais susiję pavadinimai liko, o latviai iki šiol lietuvius vadina leiši, vienaskaita – leitis.
„Lietuvos valstybė iškilo kaip senosios indoeuropiečių karių tradicijos tąsa“ – rašo vienas iš šiuolaikinių tyrinėtojų A. Dzermantas. O lietuvių baltistas S. Karaliūnas nurodė, kad „priesaga *-uva galėjo būti pridėta prie šaknies *leit- tokiu pat būdu kaip, pvz., žodžiuose bernavà „jaunų vyrų, bernų būrys“ <...>“. Iš *lēit-(i)iai > *léit-(i)iai , t. y. leičių, rytinių baltų tarmėse dėl fonetinio pakitimo ei virtus ie ir pridėjus priesagą -uv- kilo Lietuvà. Pirminė jos reikšmė pasak S. Karaliūno buvo „kariauna, ginkluota apsauga, lydinti karo vadą ar kunigaikštį žygio metu“.
Ledakalnis – socioniminės kilmės?
Pirmojo sando Led- Ledakalnio pavadinime ir estų žodžio Leedu, kalbant apie Lietuvą (Lēt-uv-ā), panašumas yra akivaizdus. Turint tai omenyje, Ledakalnio pavadinimo kilmė taip pat gali būti interpretuojama socionimine prasme, susiejant su krašto pavadinimu. Socionimu yra laikomas kolektyvinis vardas, socialinės grupės pavadinimas, vartojamas grupinei identifikacijai. Jei atsižvelgsime, kad ir Rusia (Русь), o taip pat vokiečių etnonimas (Deutsch) irgi gali būti paaiškinami ir ne vieno tyrinėtojo aiškinami socionimiškai kaip karinės tarnybos ir pavaldumo žmones apimantys terminai, tai Lietuvos atveju čia nebūtų kažkas visai neįtikėtino.
Tiesa, dalis kalbininkų ir toliau laikosi hidroniminės Lietuvos vardo išaiškinimo versijos, ieško šaknų vandenvardžiuose. Pavyzdžiui, sieja su aukštapelkėje Jonavos rajone ištekančiu Lietaukos (Lietavos) 11 km ilgio upeliu, kuris siauras ir negilus tiek, kad juo net baidare nepraplauksi. Bandoma sieti su vandeniu (lietumi) ar panašiai (lieti). Įtikėjus ankstesnėmis vandenvardinėmis hipotezėmis tokiems tyrinėtojams sunku patikėti socionimine Lietuvos vardo atsiradimo versija.
Čia dar norėtųsi pridurti, kad net ir vokiškas žodis Leute, t. y. žmonės pagal žinomajame „Duden“ žodyne pateikiamą vieną iš reikšmių reiškia personas, kurie dirba kieno nors vadovaujami, yra kieno nors pavaldiniai: „Personen, die unter jemandes Leitung arbeiten, bei jemandem angestellt sind“. Čia mano išryškintas vokiškas žodis Leitung reiškia vadovavimą. O žodžio Leute atitikmenys viduramžiais (liuti, liute, liudi, liede ir pan.) randami jau iš VIII–X amžių. Germanų kalbų šeimai priklausančiojoje senojoje anglų kalboje (anglosaksiškoje), vartotoje V–XII a., tas atitikmuo buvo lēode.
Taigi, saksai, atsikėlę į britų salas, stūmė ten gyvenusius keltus, dalinai su jais maišėsi ir smarkiai paveikė naujos kalbos atsiradimą, iš ko vėliau atsirado senoji anglų kalba, vėliau sumoderninta. O saksų misionierius Brunonas, nukeliavęs į kitą Europos pakraštį, bandė ten apkrikštyti mūsų protėvius ir dėl to Europa pirmą kartą sužinojo ir įrašė į saksų versijos metraštį naują geografinį pavadinimą, leidžiant suprasti, kad prie Rusios yra tokia šalis Lietuva (Litua). Pavadinimas perduotas ir pateiktas suslavinta forma, nes misionieriai vyko matomai per plačiai suprantamą Rusios teritoriją, kurioje toks gretimos šalies pavadinimas įsitvirtino ir išliko iki mūsų dienų.
Kokie intriguojantys klausimai iškyla?
Kai kurie istorikai net mano, kad ir Lietuvos valstybingumo pradžią reikia sieti ne su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Mindaugo laikais XIII amžiuje, o su Lietuvos pavadinimo atsiradimu XI a. Šiame amžiuje Lietuvos vardas (Litva) taip pat atsiranda ir senovės Rusios metraščiuose. Istoriko E. Gudavičiaus nuomone Lietuva tuomet jau buvo tarpinėje fazėje iš genčių sąjungos į ankstyvąjį valstybingumą, o Brunonas tikėjosi po Netimero krikšto čia gimsiant krikščioniškai valstybei. T. Baranausko, kito lietuvių istoriko, nuomone: „Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.“.
Gerai, tarkim Lietuvos valstybės XI a. pradžioje dar nebuvo, o tik pakeliui į ją. Bet christianizacija tą tapsmo kelią būtų galėjusi palengvinti. O tai, kad Brunono, vėliau paskelbto šventuoju, misija buvo išžudyta ne Netimero, o jo giminaičio kariaunos, tas nebūtinai galėjo įvykti lygiai toje pačioje vietoje, kur vyko valdovo krikštijimas. XIII amžiuje po Mindaugo krikšto ir jo žūties Lietuva irgi atkrito nuo krikščionybės. O Mindaugas nebūtinai turėjo būti nužudytas savo giminaičio ten, kur buvo karūnuotas. Tai tokios analogijos.
Šių eilučių autoriui abejonių kelia istoriografijoje kartais sutinkamas kategoriškai formuluotas teiginys, kad apie Lietuvą ir jos valdovą Netimerą Brunonas esą turėjo išgirsti lankydamasis Prūsijoje. O kodėl ne Rusioje, ne jos tuometinėje sostinėje Kijeve? Juo labiau, kad Lietuvos vardas lotyniškai pirmą kartą užrašytas taip, kaip iki šiol rytų slavai vadina Lietuvą – Litva. Tai taip turėjo išgirsti ir Brunonas. Logiška būtų manyti, kad dėl to jis ir galėjo didelę kelio dalį įveikti pagrindine tuometinės Rusios komunikacine trasa – Dniepro upe.
Ją užvaldę Skandinavijos vikingai, žmonės iš Šiaurės (normanai), IX–X a. buvo įkūrę savo atramos punktus (bazes su karinėmis įgulomis), kas turėjo užtikrinti saugesnį ir patikimą prekybinio kelio į Konstantinopolį funkcionavimą. O šis Euopą su Azija jungiantis miestas, į kurį vedė didysis šilko kelias iš Kinijos, buvo svarbiausias tuometinis tarptautinis prekybos centras pasaulyje. Tie vikingai save vadino væringjar, dėl to rusų kalboje jie vadinami „variagais“ (варяги, варязи ir pan.). Variagai tarp rytų slavų tapo valdančiuoju elitu, ilgainiui asimiliavosi, o jų vardai taip pat suslavinti. Iš Helga virto Olga, iš Ingvar – Igor ir t. t. Nemažai mokslininkų mano, jog etnonimui rusas pradžią davė senovės skandinavų žodis róþ, siejamas su irklavimu, irklininkais.
Šio prekybinio kelio į Konstantinopolį pagrindu (iš „variagų į graikus“), ir susikūrė Rusios valstybė, vienyta pasitelkiant vikingų karines pajėgas. Žr. kartoschemą: Fernhandelstraßen und Wanderungswege in Osteuropa im 9. bis 11. Jahrhundert [Tolimosios prekybos keliai ir kelionių trasos Rytų Europoje IX–XI amžiais]. Vikingai iš pradžių ilgą laiką plaukiojo tik irklinėmis valtimis, tačiau kai papildomai išsikėlė bures, jų kelionių ir užkariavimų geografija prasiplėtė.
Kijevo kunigaikščiui Vladimirui 988 m. priėmus krikščionybę pagal graikų apeigas ši tapo valstybine religija Rusioje. Nepamirškime, kad tuomet krikščionių tikėjime dar nebuvo įvykęs esminis skilimas, vadinamoji didžioji schizma 1054 metais tarp Romos ir Konstantinopolio, kai krikščionys pasidalino į Vakarų krikščionis (Romos katalikus) ir Rytų krikščionis (stačiatikius). Dėl to XI a. pirmoje dekadoje į Kijevą atvykęs Brunonas galėjo rasti bendrą kalbą su jau anksčiau apsikrikštijusiu Vladimiru Sviatoslavičiu. Šis kunigaikštis, senąja skandinavų kalba žinomas kaip Valdamarr Sveinaldsson, pakrikštijo senovės Rusią, o vėliau imtas vadinti Vladimiru Didžiuoju.
(Tęsinys bus)