Daugiau kaip prieš tūkstantį metų ūkuose tarp ežerų ėmė kilti Lietuva
Jei Ginučių kaimo vietiniai gyventojai Ledakalnį dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje vadino Ledkalniu, tai gal ir senovėje jis taip vadintas? Arba panašiai: Letkalnis, Leitkalnis, Lietkalnis? O gal Letų ar net Ledų kalnas?
Žvelkime kompleksiškai
Yra pagrindo manyti, kad dabartinio Ignalinos rajono teritorijoje XI a. pradžioje buvo Netimero valdoma Lietuva, jei ne visa, tai bent jau jos svarbi, gal net pagrindinė dalis. Ledakalnio pavadinime glūdi užkoduota seniausios „Lietuvos“ (Let-uv-os) praeitis. Tai magiško žavesio turinti kalva su plačiai atsiveriančiais miškų vaizdais ir aplink matomais ežerais. 300 vyrų čia būtų pilnai sutilpę. Be to, kai kurie šlaitai yra nemaži ir nuožulnūs, tai kalvos viršūnė galėjo būti panaudojama kaip tribūna kreipiantis į susirinkusius žemiau. Ledakalnis nelaikomas piliakalniu, tačiau jis galėjo būti paliktas specialiai neapgyvendintas, kad čia galėtų rinktis „lietos vyrai“ ritualams ir svarbiems pasitarimams, genties sueigai, genčių vadų susitikimams ir t. t. Vieta buvo saugi, ant „kalno“, nuo kurio panoramiškai aplinkui matosi toliai. Prieigas nuo priešų saugojo Ginučiai, o tarp supančių ežerų buvo patogu organizuoti gynybą ir iš kitų pusių.
Bet pažiūrėkime plačiau, – į Ignalinos rajono teritorijoje esančius pilkapius: Palūšės; Gedžiūnėlių – Garšvinės; Gedžiūnų; Ažušilės; Kylatrakio; Pavajuonio; Didžiasalio; Dvarykščiaus arba Poliankos; Ginučių; Ignalinos; Padysnio; Papravalės; Ramiojo; Sidariškių, Krivasalio; Stripeikių; Šakarvos; Margavonės; Vaišniūnų; Medžiukalnio; Vigodkos (Dūkšto, Saksoniškių); Poviliškės. Ir čia dar ne visi.
Pagal viešai prieinamą kultūros paveldo informaciją šie pilkapynai datuojami VI–XII a., VIII–XII a., t. y. I tūkstantmečio antrąja puse ir II tūkstantmečio pradžia. Vadinasi, juose galėjo būti laidojami žmonės ir XI a. pradžioje, kai Brunonas atvyko pas Netimerą. Kai kuriems dabartiniams archeologams yra mįslė, kodėl didžiausias pagal plotą Lietuvos pilkapynas yra prie Dysnų ir Dysnykščio ežerų, kur, atrodytų, aplinkui nedideliu atstumu neaptikta labai jau didelių gyvenviečių pėdsakų. Dėl to spėjama, kad į Gedžiūnėlių – Garšvinės pilkapyną, užėmusį iki 40 ha ploto, palaikai palaidojimams galėjo būti atgabenami iš toliau. Tai čia yra apie ką pamąstyti ... . Reikia taip pat atsižvelgti, kad trims ryčiausiems dabartinės Lietuvos rajonams gretimi Rokiškio, Utenos, Molėtų, Vilniaus rajonai gilioje senovėje teritoriškai nebuvo atskirti taip, kaip yra pagal dabartinį administracinį suskirstymą. Jei ir šiuos rajonus dar aprėptume, tai archeologinio paveldo maža nepasirodys.
O kur dar piliakalniai, kurie taip pat teikia peno gilesniems apmąstymams apie Ignalinos krašto praeitį ir bendrąjį supratimą apie archeologinę reikšmę turintį paveldą labiausiai į rytus nutolusiuose dabartinės Lietuvos rajonuose? Internetinis portalas Lietuvos piliakalniai pateikia informacijos apie 25 piliakalnius, esančius Ignalinos rajone, 2 piliakalnius Visagino savivaldybėje, 25 piliakalnius – Švenčionių rajone, 45 piliakalnius – Zarasų rajone. Daugelis jų pagal archeologinių tyrimų duomenis XI amžiuje buvo apgyvendinti.
O prisiminkime dar ir vietovardžius? Ir tai ne tik Ginučiai! Pavyzdžiui, Budriai, buvęs kaimas, o dabar Ignalinos miesto dalis. Ar ne todėl čia vietiniai buvo budrūs, nes nuo kaimo kylant per kalvas keliuku buvo pasiekiamas Būdakalnis, viena aukščiausių Lietuvos kalvų, nuo kurios toli matėsi visos apylinkės ir buvo patogu stebėti? Prie pat Budrių taip pat yra aukšta kalva, vadinama Vilkakalniu (214 m). Jos papėdėje prie Šiekščio ežero yra įsikūręs Lietuvos Žiemos sporto centras, žinomas savo slidinėjimo trasomis. Senovėje tokiose aukštose kalvose buvo galima uždegti laužą ir taip dieną kylančiais dūmais pasiųsti signalą kitiems apie artėjančius priešus, o naktį – nutvieksti dangų liepsnų šviesa. Ypač jei tam buvo pasiruošta iš anksto (sunešti ilgi stagarai, krūvos malkų, paruošti šieno kūgiai, sukrauti laužai).
O kur dar hidronimai? Pavyzdžiui, ežero pavadinimas Visaginas populiariai yra paaiškinamas fraze „visi ginas“. Esą ten buvo daug gyvačių, tai nuo jų visiems reikėjo ir gintis. Gyvatės tai gyvatės, bet ar tikrai reikėjo gintis nuo jų, o ne nuo priešų iš rytų pusės?
Mūsų prabočiams ginantis nuo rytų slavų konsolidavosi Lietuva
Žymus lenkų istorikas J. Ochmanskis (Jerzy Ochmański, 1933–1995) manė, kad VII–IX a. lietuvių protėviai susidūrė su rytų slavų gentimi krivičiais, kurie ilgainiui pasiekė ir dabartinės Lietuvos teritorines prieigas. Akademiko Zigmo Zinkevičiaus (1925–2018) nuomone, tas susidūrimas, remiantis kalbotyros duomenimis, turėjo vykti maždaug IX amžiuje. Kaip ten bebūtų, X–XII a. krivičių gyvenamose teritorijose iškilo Polocko kunigaikštystė, kuri siekė užvaldyti baltų genčių gyvenamą Padauguvį. XI a. viduryje slavai pasistatė Breslaujos (dabar Braslavas) pilį, kaip manoma, vietoj sugriautos senosios, statytos dar baltų genties. Naujoji pilis turėjo pasitarnauti Polocko kunigaikštystės apsiginimui, kolonizavimui ir tolesnei ekspansijai, dengti prieigas prie Dauguvos upės iš pietų pusės. Dauguva Polocko pirkliams buvo itin svarbi, nes per ją buvo galima tiesiausiai pasiekti Baltijos jūrą.
Krivičiams pasisekė prasiveržti iki Drūkšių ežero, kurio vienoje iš salų XI a. pradžioje jie pastatė pilį, aišku, medinę, o su sala jungė ant sukaltų medinių polių nutiestas tiltas. Krivičių kontroliuojamoje Drūkšių ežero pakrantėje išaugo Drūkšių (Drysviatų) gyvenvietė, dabar esanti Baltarusijos sudėtyje. Didžioji dalis Drūkšių ežero ploto liko lietuvių pusėje, priklauso Zarasų rajono savivaldybei, o dalis – Baltarusijai. Pastarajai priklausanti ežero kranto atkarpa – Vitebsko srities Braslavo rajonui.
Reaguodami į ilgalaikę krivičių ekspansiją, senovės lietuviai ėmė pertvarkyti ir įsirenginėti piliakalnius, kurie turėjo atlaikyti ilgesnę apgultį, tarnauti ne tik trumpalaikiam apsigynimui. Pagrindiniu šios gynybinės sistemos piliakalniu Lietuvos rytuose J. Ochmanskis laikė Mažulonių piliakalnį, taip vadinamą pagal šalia esantį Mažulionių kaimą Ignalinos rajone. O nuo Mažulionių piliakalnio iki dabartinės sienos su Baltarusija yra keliolika kilometrų. Tai, kad šis piliakalnis prie Vėlio ežero buvo neeilinis, rodo jo papėdėje buvusios gyvenvietės pėdsakai. Archeologai piliakalnyje yra radę iki 5 m gylio kultūrinį sluoksnį. Šiuolaikinėje istorinėje literatūroje Mažulonių piliakalnis pripažįstamas kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniu.
Kodėl Ignalinos rajono rytinė siena yra „iškąsta“ Baltarusijos pleištu? Žr. čia. Matomai dėl to, kad iki čia gilioje senovėje prasiveržė vakarų krivičiai, o Dysnos upės dalis ilgainiui tapo skiriamaja riba. Sekant J. Ochmanskiu ir pripažįstant Mažulonių piliakalnį itin svarbiu lietuvių gynybinėje sistemoje prieš Polocką, tai Brunono misijai nuo užšalusios Dysnos tekmės pasiekti šį piliakalnį būtų užtekę ir vos kelių valandų kelio pėsčiomis. O gal ir su primityviomis slidėmis, kurios yra senovės skandinavų išradimas. Dėl vikingų įtakos keliavimas slidėmis anksčiau ar vėliau turėjo tapti žinomas senovės Rusioje. O su arkliais tai judėti buvo galima dar greičiau. Čia tokie hipotetiniai pasvarstymai ... .
Vakarų krivičių (vėliau vadintų poločianais) ekspansijos veiksniu galima būtų paaiškinti, kodėl Lietuvos „karaliaus“ centrinė buveinė atsidūrė netoli sienos su besiplečiančia Rusia. Ankstesniais laikais ji nebuvo taip arti rytų slavų. Bet krivičiams užėmus Breslaujos ežeryną ir pasislinkus vakarų link, kolonizuojant anksčiau baltų genčių gyvenamas sritis, ta riba priartėjo prie lietuvių pagonių svarbesnių centrų. Tolesnė krivičių ekspansija buvo sustabdyta ne tik dėl to, kad senovės lietuviai tarp kalnelių, ežerų, pelkių ir upelių sugebėjo susiorganizuoti gynybinę sistemą, bet ir dėl to, kad krivičių pagrindinė ekspansijos kryptis šiose teritorijose vis dėlto nukrypo į Padauguvį, siekiant kontroliuoti jiems itin svarbią Dauguvos upinę arteriją. Tokią mintį yra iškėlęs jau minėtas J. Ochmanskis. Dėl to rytų slavų pagrindinė kovinė energija šiame ilgame pasienio ruože su baltų gentimis pasireiškė arčiau Dauguvos, dabartinės Latvijos teritorijoje.
Latviai neatsitiktinai iki šiol rusus vadina krievi (nuo krivičių savivardžio), o Rusiją – Krievija. Tai paremta gilia istorine tradicija. XX a. politiniame žemėlapyje atsiradus Baltarusijai latviai ją ėmė vadinti Baltkrievija, o baltarusius – Baltkrievi. Išvertus, tai kaip ir „baltieji krivičiai“ gaunasi. Yra manančių, kad jie – tai suslavinti baltai, persimaišę su rytų slavais. Lietuvių kalbos salos rytų slavų socialinėje erdvėje vis dėlto išliko dar ilgai, tas pasakytina ir apie teritorijas aplink Breslaują ir dabartinį Braslavo rajoną, kuriame dar gyvena lietuvių autochtonų.
Dabar Baltarusijos Vitebsko srities Braslavo rajonas yra kaimyninis Lietuvos Ignalinos ir Zarasų rajonams, ribojasi ir su Latvijos Daugpilio bei Kraslavos municipalitetais. Istorinių šaltinių iš XI a. apie šias vietoves labai mažai, tokiais atvejais praverčia ir vėlesnieji. Iš 1439 m. yra žinomas Livonijos kryžiuočių užrašas: „Breslow twischen Russen und Littonen gelegen“. Išvertus: „Breslauja tarp Rusų ir Lietuvių gulinti“. Vadinasi, net XV a. ši vietovė vokiečių buvo laikoma pereinamąja zona tarp rusų ir lietuvių, nors tada Breslauja jau priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Kitaip sakant, ta etniškai persimaišiusi erdvė tarp Rusios ir Lietuvos į rytus nuo dabartinių Ignalinos ir Zarasų rajoninių teritorijų vokiečių XV a. mentaliniuose žemėlapiuose galėjo būti suprantama kaip ne tokia jau ir maža. Mat dėl nuolatinės įtampos tarp rytų slavų ir apsiginti sugebėjusių baltų genčių susidarė neapgyvendintos dykros ar rečiau gyvenami plotai. Dėl to skaitant XI a. pradžios kronikinį įrašą, kad Brunonas su saviškiais žuvo in confinio Rusciae et Lituae, ieškant konkrečios vietos kur tai galėjo įvykti, būtų svarstytinas variantas ir apie Braslavo rajono teritoriją.
Ji dabar yra Baltarusijoje, bet dar XV amžiuje Livonijos vokiečiai Breslaują laikė strategiškai reikšminga įtvirtinta gyvenviete tarpinėje paribio erdvėje tarp rusų ir lietuvių.
(Tęsinys bus)