Po sukto Berijos plano Stalinui prireikė antrininkų: vieno jų gyvybę išgelbėjo diktatoriaus duktė, o kitas labiausiai bijojo būti demaskuotas iš ausų

1961 metų spalio 31 d. Maskva. Nakties priedangoje pro užpakalines mauzoliejaus duris KGB pareigūnai išnešė karstą su Stalino palaikais. Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas įsakė slapta perlaidoti savo pirmtaką prie Kremliaus sienos. Oficiali priežastis – nekartoti prieš aštuonerius metus laidotuvių scenarijaus, kai 1953 metais kovo 9 dieną Sovietų Sąjunga atsisveikino su Josifu Stalinu. Liaudis raudojo ir bučiavo jo portretus, stumdėsi minioje, lipo per galvas, norėdami prasibrauti arčiau Stalino karsto, dėl to šimtai žmonių buvo sutrypta ir žuvo. Tačiau prieš kiek laiko pasirodė sensacinga versija: Raudonojoje aikštėje palaidotas ne pats generalisimas, o vienas jo antrininkų. Ar tai įmanoma?

Berija uždengė nuo atskriejusios kulkos, kuri pataikė jam į petį

Visuomenė sužinojo apie Stalino antrininkus tik perestroikos pabaigoje, kai knygynuose pasirodė rašytojo Varleno Strongino knyga „Stalino antrininkas“, prilygusi bombos sprogimo efektui ir buvo parduota milžinišku tiražu.

Anot rašytojo, šio istorinio tyrimo atskaitos taškas buvo jo vaikystės prisiminimai.

Kartą per Didžiosios Spalio revoliucijos šventę tada dar visai jaunas Varlenas pastebėjo, kad Stalinas nėra toks, kokį jį matydavo laikraščių puslapiuose. Tik panašus į jo atvaizdą portretuose.