Rojaus paieškos baigėsi skerdynėmis: baimės apimti sektantai pakluso pranašui ir tai pareikalavo daugiau nei 900 gyvybių

Iki rugsėjo 11‑osios vadinamosios „Džonstauno skerdynės“ buvo didžiausias tyčinis civilių nužudymo atvejis per visą JAV istoriją. Žuvę žmonės – Dievo žinia, rasine lygybe įtikėję asmenys ir jų vaikai. Daugiau nei 900 žmonių žuvo, nes taip įsakė jų sektos lyderis ir pranašas. Dar iki tos lemtingos minutės, Jimas Jonesas savo sektos narius mokė ruoštis „baltajai nakčiai“ – momentui, kuomet visi nariai privalo mirti. Tas momentas atėjo, kai į jų slaptą „rojų“ džiunglėse ėmė kištis JAV Kongreso narys. Už norą padėti vergais paverstiems sektantams, jis gavo kulką į kaktą, o žmonės, kuriems jis siekė padėti, – žuvo.

„Žmonių šventyklos“ įkūrėjas J. Jonesas savo bendruomenės narius įtikino bėgti iš JAV į Pietų Amerikos džiungles. Ten jie turėjo sukurti savo tobulą bendruomenę. Tačiau žinant daugiau informacijos, pasidaro aišku, kad sektos nariai nematė jokio rojaus – juos kontroliavo paranojiškos asmenybės egomaniakas, kuris paniškai bijojo branduolinio holokausto. Jis savo sektos narius kontroliavo kaip tikras tironas – kiekvienas suaugęs narys turėjo pasirašyti „išpažintį“, kad neva tvirkina vaikus. Ši „išpažintis“ turėjo būti panaudota tuo atveju, jei sektos narys nuspręstų palikti bendruomenę. Tačiau baisiausias J. Joneso kontrolės įrankis buvo „baltoji naktis“ – sektos nariai turėjo būti pasiryžę nužudyti savo vaikus ir mirti, tik vadui davus įsakymą.

Šis įsakymas buvo duotas 1978 metais. Charizmatiškas pastorius J. Jonesas įsakė savo pasekėjams nužudyti JAV Kongreso narį ir kelis žurnalistus. Po šių įvykių pastoriaus nurodymu buvo įvykdyta masinė savižudybė ir žmogžudystė – išgėrę cianidu užnuodyto punšo mirė daugiau kaip 900 žmonių, tarp jų ir daugybė vaikų. Ši istorija traumavo ne vieną amerikietį – kaip asmenų grupė, kuri tikėjo Dievo žinia, siekė lygybės ir norėjo Žemėje sukurti rojų, galėjo taip pasielgti?

Vaikystėje kankino gyvūnus