Septintojo dešimtmečio pradžioje imtos gaminti lietuviškos „Snaigės“ ypatinga kokybe nepasižymėjo, o štai ZIL'as ir jo mažesnysis broliukas SARATOV'as (tokį turėjome mes, jo talpa buvo tik 85 litrai –dvigubai mažesnė, nei išstypusio ligi pat krūtinės ZIL) ilgaamžiškumu vargiai nusileido dičkiui: atitarnavęs gerus du dešimtmečius, buvo parduotas vis dar puikiai veikiantis. Ne veltui anų laikų technika kartais vadinama „neužmušama“, tik štai viena bėda: anaiptol nedažnas galėdavo ją įpirkti, nes buvo brangi, o ir parduotuvėse ją tekdavo „medžioti“.
Šįkart leisimės kelionėn į vieną iš sovietmečio buities kertelių, bandydami prisiminti tas atšiaurokas būties sąlygas, kuriose dirbdami mūsų tėvai ir seneliai anuomet kūrė, gražino ir stiprino Lietuvą. Sovietmečio buitis – ištisos enciklopedijos verta tema, mat joje būta daugybės atspalvių, kurie šiandienos lietuviui, išlepintam prekių ir paslaugų gausos, pasirodytų gan egzotiški, o kartais net sunkiai įtikimi.