Sovietų maršalas, kuris apiplėšė Berlyną: brangenybes ir meno vertybes namo vežė vagonais

Gegužės 8-ąją (Europoje) ir 9-ąją (Rusijos Federacijoje) buvo minimos Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos metinės. Prisimintas ir sovietinis karvedys Georgijus Žukovas (1896–1974), propagandistų iki šiol tebevadinamas „pergalės maršalu“. Rusijoje jis tebėra kultinė asmenybė, jam statomi paminklai, apie jį kuriami filmai, net buvo sulaukta pasiūlymo paskelbti šventuoju! Net mūsų šalyje bandoma ieškoti G. Žukovo sąsajų su Lietuva. Bet ar verta? Istoriniai faktai ir vienu metu įslaptinti kai kurie sovietiniai dokumentai aiškiai rodo, kad šis asmuo buvo ištvirkęs savimyla, turėjęs keturias oficialias (o kiek neoficialių?) žmonas, karo nusikaltėlis ir marodierius, mirtimi pasibaigusių bandymų su žmonėmis iniciatorius, kuris nusipelnė teisiamųjų suolo, o ne paminklų.

G. Žukovas (1896–1974) savo karjerą pradėjo dar carinės Rusijos armijoje. Dezertyravęs ir perėjęs į „raudonųjų“ pusę, sparčiai kilo karjeros laiptais. Nes bolševikams nebuvo reikalingi išsilavinę vadai. Svarbu buvo mokėti šauniai mojuoti kardu. Antrojo pasaulinio išvakarėse G. Žukovas paskirtas Sovietų ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas, karo metu vadovavo daugeliui frontų, taip pat buvo 1-ojo Baltarusijos fronto, kuris užėmė Berlyną, vadas.

Savo memuaruose, kurie buvo išleisti 1969 m., G. Žukovas gyrėsi, kad visos didžiausios „raudonųjų“ operacijos ir jose pasiektos pergalės – jo asmeninis nuopelnas. Mūšis dėl Maskvos, Leningrado blokados pralaužimas, Stalingrado kautynės ir mūšis ties Kursku – neapsiėjo be lemiamo jo vaidmens. Tačiau jo pagyros neturi nieko bendro su tikrove.