Tremtis ir mirtis, tokia niūri buvo Josifo Stalino imperijos kasdienybė. Tokia buvo socialinės inžinerijos – naujos socialistinės visuomenės kaina. Katynė yra skaudaus Rytų Europos sovietizacijos likimo paminklas, o kaip rašė Vladas Terleckas – tai yra ir Lietuvos žaizda.
Katynės preliudija. Sovietinis pragaras
Istoriniame kontekste Katynės žudynes reikėtų vertinti ne tik kaip pavienį, masinį nusikaltimą žmogiškumui, tačiau kaip gerai organizuotą sovietų okupacinės politikos programos dalį Rytų Europoje 1939–1941 m., kol šių teritorijų neužėmė naciai. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose masinės represijos bei žudynės išplito visoje Sovietų Sąjungoje. Nekalto žmogaus tremtis ir smurtinė mirtis buvo norma, ir kuo daugiau – tuo geriau. 1929–1934 m. pradėjus įgyvendinti visuotinę kolektyvizaciją SSRS, milijonai valstiečių buvo ištremti, jų turtas privatizuotas, o pasipriešinę bolševikams – nužudyti. Tiesioginis J. Stalino politikos rezultatas buvo ir 1932–1933 m. sąmoningai sukeltas badas, kurį puikiai žinome Holodomoro vardu (ukr. moriti golodom – marinimas badu). Skirtingais duomenimis nuo bado mirė 7–10 mln. žmonių, o labiausiai kaip žinia nukentėjo ukrainiečiai (panašų scenarijų Kremlius vykdo ir šiandien, karo prieš Ukrainą akivaizdoje, siekdamas sukelti pasaulinę maisto krizę).