Spaudos išradimas Lietuvą pasiekė XVI a. Spaudos pradininku mūsų šalyje tampa Pranciškus Skorina, kuris įkūrė pirmąją spaustuvę Vilniuje o kartu ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nuo Pranciškaus Skorinos prasideda Lietuvos poligrafijos įmonių istorija.
Su J. Gutenbergo vardu susijęs išradimas, sukėlęs perversmą Vakarų Europoje, tai spausdintos knygos išradimas. Iš tikrųjų jis pirmasis patobulino spausdinimo procesą pritaikęs kilnojamąjį šriftą. Nes kilnojamasis šriftas buvo išrastas Kinijoje apie vienuoliktojo amžiaus vidurį ir tai buvo Pi Šeno išradimas. Tačiau negalima teigti, kad europiečiams Pi Šeno išradimas padarė didelę įtaką. Europa neperėmė kilnojamo šrifto iš Kinijos – europiečiai patys jį išrado. Nuo Gutenbergo atsiranda galimybė daug ir įvairaus teksto atspausdinti greitai ir tvarkingai, nes iki didžiojo išradimo knygos buvo spausdinamos nuo išgraviruotų medžio lentų. Toks spausdinimo būdas buvo vadinamas ksilografija. Tačiau šis būdas buvo vartotas labai trumpai, nes naujasis išradimas kaip mat pakeitė ksilografiją.
Apie J. Gutenbergo gyvenimą žinių žinoma mažokai. Žinome, kad jis gimė apie 1400 m. Vokietijoje, Mainco mieste. Jis iš savo tėvo, kuris buvo turtingas auksakalys, susipažįsta su visais metalo apdirbimo būdais. Tik nėra aišku, kada jis nusprendžia savuosius metalo apdirbėjo gabumus panaudoti tekstų dauginimui. Jis puikiai suprato, kad knygų perrašinėjimas reikalauja daug darbo ir vargo. Todėl užuot stengęsis atgaminti tekstą lapas po lapo J. Gutenbergas sugalvoja atskirti kiekvieną spaudmenį, sudarantį tekstą. 1448 m. pradeda įgyvendinti savo išradimą. Jis nusiliedino atskirų raidžių – literų, iš kurių sudėliojo spaudos formą. Tokią formą patepus dažais, prie jos būdavo priglaudžiamas lapas popieriaus ir specialia plokštuma prispaudžiamas vynininkystėje seniai žinomu sulčių spaudimo presu. Prie šio išradimo Gutenbergas triūsė net 15 metų ir rezultatas nenuvylė.
Iš pradžių J. Gutenbergas spausdina gramatikas, vadovėlius. Pirmieji darbai nelabai pavyksta, raidės ir eilutės šokinėja aukštyn žemyn. Apie 1455 m. jam pagaliau pavyksta. Jis išleidžia savo šedevrą, garsiąją lotyniškąją 42 eilučių Bibliją. Tik yra keista, kad Gutenbergo vardas nepasirodė ant jokios iš jo spausdintų knygų, netgi ant jo Biblijos, nors akivaizdžiai buvo spausdinta jo įrengimais. Taip J. Gutenbergas tampa spaudos išradėju, žinomu visoje Europoje. Iš šio išradimo jis nesugebėjo užsidirbti daug pinigų. Be to, jam teko dalyvauti keliuose teismo procesuose, iš kurių vienas baigėsi tuo, kad jo įranga buvo perduota jo partneriui Johanui Faustui. J. Gutenbergas mirė Maince 1468 m. Po jo mirties spaustuvės ėmė dar sparčiau dygti viena po kitos. XV a. II pusėje knygos buvo spausdinamos Italijoj, Šveicarijoj, Austrijoj, Prancūzijoj, Anglijoj, Danijoj ir kitose valstybėse. O jau amžiaus pabaigoje spaustuves turėjo 215 miestų, kai kurie net po kelias ar keliolika.
Spaudos atsiradimas Lietuvoje yra vienas dėsningų Renesanso epochos padarinių. Vilniaus spaudos pradininku laikomas Pranciškus Skorina. Jo gyvenimo eiga jo biografams nėra gerai žinoma. Yra išlikę žinių tik apie atskirus jo gyvenimo laikotarpius. Jis gimė maždaug 1490 m. sename ir turtingame Polocko mieste, pirklio Lukos Skorinos šeimoje, kuri vertėsi kailių bei odų prekyba ir palaikydavo prekybinius ryšius su Vilnium, Ryga ir kitais miestais. Istorikai Skorinų šeimą laikė turtinga. Tačiau yra žinoma, kad jis nuolat turėdavo materialinių sunkumų. Be finansinės turtingų Vilniaus miestiečių paramos Skorina nebūtų pajėgęs įgyvendinti savo plačių knygų leidimo užmojų.
Savo jaunystę P. Skorina praleido Polocke, kur įgijo pradinį išsilavinimą. Tolesnes studijas nusprendžia tęsti Krokuvos universitete, kur studijuoja septynis laisvuosius menus ir įgyja bakalauro laipsnį. Jo dėstytojas, būdamas didelis spaudos meno gerbėjas, šią pagarbą įskiepija ir savo studentams. Mokslo pamėgimas nuvedė Skoriną net į garsųjį Paduvos universitetą, vieną seniausių Italijos aukštųjų mokyklų. Čia jis įgijo medicinos daktaro laipsnį. Nėra aišku kodėl, įgijęs tokį išsilavinimą jis pasirenka naują darbo sritį. Jis tampa spaustuvininku.
Knygų leidimui Skorina iš pradžių pasirinko slaviškos kultūros ir spaudos židinį – Čekijos sostinę Prahą. Kada ir kodėl jis nutraukė savo veiklą Prahoje nėra aišku. Pasak Užtupio V., prieš atvykdamas į Vilnių Skorina buvo susipažinęs su Lietuvos gyvenimu ir žinojo, kad jos sostinėje lengviau nei baltarusiškame Polocke rasti nusimanančių pagalbininkų. Nes dar nuo Gedimino ir Vytauto laikų į Lietuvą buvo kviečiami įvairių sričių specialistai, čia nuo seno klestėjo amatai, prekyba, didėjo ir spausdinto žodžio poreikis. Taigi jau tuomet Vilnius garsėjo amatininkais: graveriais, liejikais, odininkais, staliais ir kitais nagingais žmonėmis. Skorina puikiausiai suprato, kad jie galės padėti įrengti spaustuvę ir atlikti įvairių spaudos formų parengimo bei spausdinimo darbus.
Turėdamas šitokias palankias sąlygas, jis apie 1520 m. atvyksta į Vilnių ir čia 1522 m. įkuria pirmąją spaustuvę Lietuvoje. Tais pačiais metais šioje spaustuvėje jis išspausdina „Mažąją kelionių knygelę“, o 1525 m. kitą leidinį „Apaštalą. Po šios knygos išėjimo Skorinos, kaip leidėjo, veikla nutrūko. Tai įvyko dėl neaiškių priežasčių. Savo knygas jis skirdavo savo broliams, t. y. savo kraštiečiams. Kas padėjo Skorinai leisti ir apipavidalinti knygas nežinoma. Aišku tik tai, kad padėjėjų būta, nes knygų spausdinimas ne vieno žmogaus darbas. Taip, nuo 1522m. prasideda Lietuvos spaustuvių istorija, kuri tebesitęsia ir šiandien.
Meteoru sušvitusi P. Skorinos spaustuvė užgeso XVI a. 3-me dešimtmečio pab. ir beveik pusę šimtmečio dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo poligrafijos įmonės. Ilgą laiką trukusi pertrauka nenuėjo veltui, nes tuo metu iškilo didesnis knygų poreikis, brendo sąlygos naujoms spaustuvėms.
Pirmosiose Lietuvos spaustuvėse, kaip ir visose pasaulio poligrafijos įmonėse vyravo paprasta spausdinimo įranga. Visose Lietuvos spaustuvėse iki XIX a. vid. buvo naudojami J. Gutenbergo pavidalo spausdinimo presai ir tik to amžiaus II pusėje pasirodė pirmosios spausdinimo mašinos. Beveik visos pirmosios spaustuvės kūrėsi šalia aukštųjų mokyklų, nes kur mokoma ir mokomasi, ten reikėjo ir daug knygų. Pirmosiose lietuviškosiose spaustuvėse knygos spausdinti pradėtos gotiškais šriftais, o jau nuo XVII a. buvo naudotas lotyniškas šriftas. Lietuvos spaustuvėse XVI a. buvo spausdinamos knygos įvairiausiomis pasaulio tautų kalbomis tai ir lenkų, baltarusių, graikų, ispanų, italų, vokiečių ir savaime aišku savąja – lietuvių kalba.
Didelę įtaką knygų spausdinimui XVI a. Lietuvoje turėjo įvairūs religiniai nesutarimais, kurių buvo apstu Lietuvos teritorijoje. Pirmosios XVI a. Lietuvos spaustuvės priklausė trims religijos kryptims, kurios nuolat konkuravo tarpusavyje savo leidiniais. Tai reformatų spaustuvė, įsikūrusi Lietuvos Brastoje. Mamoničių spaustuvė propagavusi stačiatikių religiją, taip pat Akademijos katalikiška spaustuvė. Dabar norėčiau trumpai iš šių minėtų spaustuvių kiekvieną aptarti atskirai.
Reformatų spaustuvė įsteigta 1558 m. Pirmasis reformatų raštų leidimo centras atsirado Lietuvos Brastoje, kurios seniūnas buvo vienas įtakingiausių Lietuvos Reformacijos veikėjų Mikalojus Radvila Juodasis. Prie spaustuvės Radvila sutelkė didelį vertėjų būrį, kuriam buvo pavesta išversti bibliją ir kitus bažnytinius raštus į lenkų kalbą. Ši spaustuvė turėjo daug gerų ir įvairių šriftų. Spaustuvės didžiausias laimėjimas – biblijos vertimas į lenkų kalbą, išleistas 1563 metais. Ta biblija vadinama Radvilų biblija buvo ištaigingo dydžio leidinys. Ypač įspūdingas jos antraštinis puslapis su renesanso stiliaus rėmais, papuoštais biblinės tematikos scenomis. Daugelis šioje spaustuvėje pasirodžiusių raštų išėjo anonimiškai, nebuvo nurodytas nei autorius, nei spaustuvė. 1564 m. Šioje spaustuvėje buvo išleistas anoniminis dialogas “ Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“. 1565 m. mirė Mikalojus Radvila Juodasis ir Brastos spaustuvė neteko savo globėjo. Naujuoju Radvilų spaustuvės šeimininku tapo jo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila, vadinamas Našlaitėliu. Jis priima katalikybę ir perkelia spaustuvę į Vilnių. 1575 m. reformatų spaustuvė tampa katalikiška.
Akademijos spaustuvės įkūrimą neabejotinai skatino katalikų troškimas žūtbūt atsispirti prieš Mažojoje Lietuvoje pradėtus spausdinti protestantų leidinius. Kita priežastis skatinusi spaustuvės įkūrimą buvo katalikams prestižo reikalas. Jie negalėjo taikstytis su tokia padėtimi, kad Lietuvos sostinėje pradėjus spausdinti stačiatikių knygas, „valstybinės“ religijos atstovai liktų be poligrafijos įmonės. Vos tik atsirado Radvilų spaustuvė iškart užėmė išskirtinę vietą tarp Vilniaus spaustuvių, nes ji buvo katalikiškoji. Vėliau ši spaustuvė buvo perleista Akademijai. Ji tapo produktyviausia to laikotarpio poligrafijos įmonė. Vos tik akademija gavo spaustuvę į savo nuosavybę, ji iškart susidūrė su daugeliu sunkumų. XVI a. pab. leidybinis darbas apmirė ir spaustuvė ėmė nebepateisinti į ją dedamų vilčių. Reikėjo skubių reformų, pirmiausia – išplėsti knygų leidimą ir buvo prieita prie išvados, kad spaustuvę reikia atgaivinti, nes Vilniaus kitatikių spaustuvėms nerūpi katalikiškų knygų spausdinimas. Pasak Petrauskienės I., nėra žinoma, kur buvo spaustuvė įkurta, kada ją perkėlė į Vilnių. L. Abromavičius spėja, kad Lukiškėse, kur tuo metu stovėjo Radvilų rūmai. Akademijos spaustuvės ekonominė padėtis, palyginus su privačiomis, buvo išskirtinė, ją lėmė krašto pasaulietinės ir bažnytinės aukštuomenės parama. M.K Radvila buvo ne tik spaustuvės įkūrėjas, bet ir pirmasis jos mecenatas. Kai perkėlė ją į Vilnių pats atnaujino ir išlaikė.
Spaustuvininko vaidmuo senųjų knygų spausdinime užėmė didelę vietą, nes nuo spaustuvininko savarankiškumo priklausė knygos išėjimas. Garbė pradėti Radvilos spaustuvės darbą teko jau įgudusiam spaustuvininkui Danieliui Lenčickiui. Su juo susijęs įvykis, kuris sukrėtė akademijos spaustuvę ir kuriam laikui ją išmušė iš vėžių – tai spaustuvininko pabėgimas 1580 m. pas kalvinistus. Ten jis įsteigė spaustuvę. Jo vietą akademijos spaustuvėje užėmė Martynas iš Kazimiero. Jis grąžino spaustuvei išneštuosius daiktus.
Spaustuvei vadovavo viršininkai – prefektai, skiriami iš jėzuitų. Pašaliečiai jais tapti negalėjo. Anot Petrauskienės, pirmasis prefektas dar prie M.K Radvilos buvo P.Skarga. Spaustuvei perėjus į visišką akademijos žinią, jos vadovu paskiriamas kancleris Pilypas Vidmanštatas.
Akademijos spaustuvė leido įvairią literatūrą: tiek mokslinę, tiek grožinę, tik šių literatūrų supratimas buvo kitoks negu šiuo metu. Ši spaustuvė turėjo nuo kelių iki keliolikos rūšių įvairaus šrifto, daug lietinių ir raižytinių vinječių, atsklandų, užsklandų, inicialinių raidžių. Tokia šriftų įvairovė leido spausdinti knygas lietuvių, lenkų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, italų kalbomis. Turėdama pajėgiausią poligrafinę techniką, Akademijos spaustuvė daugiau kaip 200 metų atliko Vilniuje pagrindinius spaustuvinius darbus.
Mamoničių spaustuvė propagavo stačiatikių religiją. Jos įkūrėjai buvo broliai Lukas ir Kuzma Mamoničiai. Kur buvo įkurta ši spaustuvė nėra aišku. Anot Vladimirovo spaustuvė greičiausiai buvo Luko Mamoničiaus namuose prie Vilniaus turgaus. Spaustuvei įrengti broliai Mamoničiai pasikvietė patyrusį spaustuvininką iš Rusijos Piotrą Mstislavecą. Mamoničių spaustuvė buvo įrengta pagal Maskvos I.Fiodorovo pavyzdį. Ši spaustuvė kūrė savitus stambius šriftus. Vinjetės ir užsklandos išsiskyrė aukštu meniniu lygiu ir raižymo meistriškumu. Užsklandose matyti ornamentų, artimų rusiškų knygų puošimams. Pirmoji knyga „Evangelija“ buvo išspausdinta 1575 m., praėjus 50 metų po P. Skorinos „Apaštalo“. Evangeliją P.Mstislavecas spausdino dešimt mėnesių. Po metų jis išleido ir antrąjį Vilniaus leidinį – „Psalmyną“. Abu šie leidiniai stebina puikiu poligrafiniu apipavidalinimu, plačiomis paraštėmis, geru popieriumi. Tai juos išskiria iš kitų Mamoničių spaustuvės darbų. Mstislaveco veikla šioje spaustuvėje apsiribojo tik šiais leidiniais. Kai darbą jis baigė, įvyko konfliktas tarp jo ir brolių Mamoničių. Anot Vladimirovo konflikto priežastis neaiški. Jis mano, kad pasikartojo Gutenbergo ir Fusto istorija. Specialistas atlikęs savo darbą liko nebereikalingas. Mstislavecas Mamoničiams buvo reikalingas tol, kol buvo įrengta spaustuvė, apmokyti spaustuvininkai ir išspausdintos kelios knygos. 1576m. įvyko teismas dėl šios spaustuvės. Nuspręsta, kad visi neparduoti šios spaustuvės leidiniai lieka Mamoničiams, o visi spaustuvės įrengimai Mtislavecui. Taip nutruko Mamoničių spaustuvės veikla, nes ji neteko ne tik techninio vadovo, bet ir įrengimų bei šriftų.
XVII a. Vilniuje be šių minėtų spaustuvių veikė dar keletas. Tai kalvinų, Jokūbo Morkūno, Merkelio Petkevičiaus, Saliamono Stulžerio ir Blastaus Kmitos spaustuvėlės, kurios didesnės įtakos poligrafijos plėtrai neturėjo. Išplėtojusios veiklą XVI a. pab. Vilniaus spaustuvės vėlesniais laikais išsikvėpė. Priežastis to buvo karai, svetimų kaimynų okupacija, gaisrai, o vėliau prisidėjo maro epidemija. Pasak V. Užtupo, neigiamos įtakos galėjo turėti anksčiau spaudą skatinę skirtingų religijų nesutarimai.
Iki XVII a. spaustuvės kūrėsi tik sostinėje Vilniuje, nes poligrafijos įmonių geografija plėtėsi labai lėtai. Nuo XVII a. padėtis keičiasi – spaustuvės išeina už Vilniaus ribų ir jų atsiranda kituose miestuose. Tai ir Seiniuose įsikūrusi spaustuvė 1603 m., Vievyje 1611m. ir Kėdainiuose 1677m.
XVII – XVIII a. sandūroje spaustuvės ėmė kurtis prie vienuolynų. Vienos žinomesnių buvo Bazilijonų, Pranciškonų ir Pirijonų vienuolynų spaustuvės. XIII a. romai Vilniuje taip pat įkuria savo spaustuvę, kurios indėlis Lietuvos spaustuvių istorijoje buvo didžiulis, nes leido knygas žydų ir hebrajų kalbomis.
XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvos spaustuvėms buvo labai sunku, nes visas kraštas, o ypač sostinė Vilnius ne kartą buvo nusiaubtas karų ir įvairių stichinių nelaimių. 1702 m. ir 1706 m. Vilnių buvo užėmę švedai, po to – Maskvos kariuomenė, keletą metų Lietuva turėjo atlaikyti gausius saksų kariuomenės būrius, net šešis kartus ( 1706, 1715, 1737, 1741, 1748 ir 1749 m.) Vilnių siaubė gaisrai, 1710 m. – maras. Susiklosčius tokiai padėčiai sunku buvo egzistuoti spaustuvėms, dar sunkiau kurtis naujoms. Todėl knygų leidyba XVIII a. buvo smarkiai sumažėjusi.
Taip bėgant metams, augant miestams spaustuvės kūrėsi ir klestėjo daugelyje Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
