„Stribas“, kurio laidotuvės virto fiasko: lietuvių tauta jų itin nemėgo, tačiau netyčinį kerštą įvykdė savi

„Mes tarybiniai stribokai, automatai ant kupros, Penkiakampė ant kepurės, penki lopai ant šiknos“ (lietuvių liaudies daina). Toks leitmotyvas nuskamba straipsnyje apie tuos, kurie pasirinko okupanto pusę. Lietuvos partizanų judėjimas buvo nelengva kova už valstybės tapatybės išlaikymą. Sovietų valdžia siekė parodyti, kad „plačiosios liaudies masės“ kyla į kovą su „buržuaziniais nacionalistais“, todėl 1944 metų gruodžio 3 dieną Lietuvos liaudies komisarų taryba ir Komunistų partijos Centro komitetas (CK) priėmė nutarimą kiekviename valsčiuje įkurti ginkluotus būrius iš partinio ir sovietinio aktyvo. Taip gimė vadinamieji naikintojų „istrebitelių“ batalionai, kurie buvo skirti kovoti su Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyviais.

Sovietų valdžia, siekdama suteikti teigiamą įvaizdį, jau po metų juos perkrikštijo į „liaudies gynėjus“. Tačiau joks pavadinimas negalėjo nuslėpti tos menkos moralės, noro pasipelnyti svetima sąskaita. Net vėlyvojo sovietmečio Lietuvos literatūroje vadinamieji „liaudies gynėjai“ nėra vaizduojami itin teigiamai. „Liaudies gynėjais“ juos vadino tik oficialūs asmenys ir tai, ko gero, tik oficialiuose dokumentuose. Tauta juos pakrikštijo „stribais“, „skrebais“, „stribokais“. Jiems buvo skirtos tokios eilutės: „Tada pagersim, tada paūšim, kai paskutinį stribą užmušim.“

Siekdami propagandinio rezultato komunistinės valdžios organai užsakinėjo dokumentinio publicistinio pobūdžio apybraižas, šlovinančias „liaudies gynėjų“ žygius.