Kaip 1980-aisiais teigė JAV jūrų pėstininkų (apie juos rašiau čia) generolas R.H.Barrow: „Mėgėjai kalba apie taktiką, tuo tarpu profesionalai studijuoja logistiką“. Apie šį teiginį, iš esmės reiškiantį nuodugnius pasiruošimus galimam karui ar didelio mąsto konfliktui, Lietuvos ir Suomijos tarpukario politikai mąstė tik iš dalies. Jeigu Lietuvos kariuomenė greičiausiai turėjo (taip teigia nemaža istorikų bendruomenės dalis) „planą R“ – parengtą gynybos strategiją karui su sovietine Rusija, tačiau ja nepasinaudojo, tai suomiai, savo „Talvisota“ („Žiemos karas“) metu stipriai iškaršė kailį sovietams.
Lemtingojo Lietuvos Vyriausybės posėdžio metu Prezidentas ir Krašto apsaugos ministras buvo už pasipriešinimą Raudonajai armijai, tuo tarpu Vincas Vitkauskas, kariuomenės vadas nuo 1940 m. pradžios, ir buvęs kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis tam, dėl „didžiulių ir beprasmių aukų“, prieštaravo. Tuo tarpu Suomijos kariuomenės vadas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas 1939 m. lapkričio 28 d. slaptame ir konfidencialiame Valstybės gynybos tarybos posėdyje, ištarė šiuos žodžius:
„Pakartosiu Jums savo žodžius ponai, jog maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu. Nežinia, kiek mūsų Tauta sugebės tvariai išsilaikyti ant kojų, tačiau mes jokiu būdu nepriimsime mums Stalino įžūliai brukamos „sutarties“, kokią jis įbruko mūsų Baltijos draugams (lietuviams, latviams ir estams). Tas šalis Kremlius jau kramto, o vėliau – praris ir visai suvirškins. Mes tokio paties „likimo“ nenorime.“ (citata. Šaltinis: wikipedia).
Būdamas 72-jų metų amžiaus ir ne pačios stipriausios sveikatos į savo karius jis kreipėsi žodžiais:
„Drąsūs Suomijos kariai!.. Šis karas yra niekas kitas kaip mūsų Karo už Nepriklausomybę tąsa. Mes kovojame už savo namus, savo tikėjimą, savo šalį!“
Skirtumą tikriausiai pajutote. Tačiau ar tai reiškia, kad Suomijos politikai ir generalitetas visą tarpukario laikotarpį toliaregiškai žvelgė į ateitį ir numatė potencialaus priešo kėslus? Ne visai.
Savo žymiąją Manerheimo liniją – gynybinių kliūčių ruožą (apie jį rašiau čia) suomiai statė su didelėmis pertraukomis. 1924–1932-aisiais statybos buvo praktiškai sustabdytos, o 1932–1937-aisiais gynybos biudžetas buvo toks, kad per metus suomiai galėjo pastatyti ne daugiau kaip 2–3 bunkerius.
„Kas čia mus puls?“ ir „geriau prekiauti, o ne kariauti“ pasekėjai dažnai dominavo politinėje Suomijos konjunktūroje. Visgi, artėjant lemtingiems 1940-iesiems, suomiai susizgribo ir ėmėsi rimtesnių pasiruošimų.
Kaip ir Lietuvoje, 1918-aisiais suomiai kovojo už savo nepriklausomybę, kaip ir Lietuvoje, jiems pavyko „raudonuosius“ išstumti už savo šalies ribų. Kaip minėjau anksčiau, tarpukaris Suomijos kariuomenei taip pat nebuvo lengvas, tačiau, skirtingai nuo lietuvių, buvo pasirinktas pasipriešinimo kelias. Kodėl taip nutiko Suomijoje, bet nenutiko Lietuvoje?
Tikriausiai nėra teisinga ieškoti vienos vienintelės priežasties: skirtingas politinės aplinkos bei besikeičiančio pasaulio suvokimas ir... turime rezultatą – didžiulių nuostolių patyrusi Suomija gyveno ir vystėsi 50 metų taip, kaip norėjo ji pati, o Lietuva – taip, kaip diktavo okupantas, nors, kaip jau rašiau, „starto“ sąlygos 20 amžiaus pradžioje buvo labai panašios.
Suomiai turėjo savo „sisu“ – nacionalinis būdo bruožas, kuris apibrėžiamas kaip atkaklumas, užsispyrimas, nepalaužiama valia ar net „kvailas kietakaktiškumas“. Lietuviai, kadaise valdę vieną didžiausių imperijų Europoje (žinau, niekas taip jos nevadina), girdę žirgus Juodojoje jūroje (didelių abejonių kelia žirgų pomėgis gerti sūrų jūros vandenį) ir ridenę galvas priešams tiek iš rytų, tiek iš vakarų (be menkiausių abejonių), 20-jo amžiaus vidurio Nepriklausomybės egzamino, deja, neišlaikė, o kompensaciniai mechanizmai partizaninio karo, tremčių ir tylios rezistencijos pavidalu mums kainavo neįsivaizduojamai daug.
Suomiai taip pat sumokėjo savo kainą – apie 70 000 žuvusiųjų ir sužeistųjų Žiemos karo metu, 11 procentų teritorijos, 12 procentų gyventojų ir 30 procentų ekonominių pajėgumų atiteko sovietams. Tačiau ištisoms kartoms išlaikyta laisvė, darnus ir pasiturintis gyvenimas bei pasaulio pagarba sumišusi su susižavėjimu. Žinoma, egzistuoja terminas „finliandizacija“, reiškiantis dalinę priklausomybę nuo stipresnio kaimyno tarptautiniuose klausimuose ir ekonomikoje, tačiau galiausiai tai praktiškai neįtakoja šiuolaikinės Suomijos jos pasirinkimuose.
Grįžkime prie karinės dedamosios. Lietuvos ir Suomijos gyventojų skaičius, tiek lemtingais 1940-aisiais, tiek dabar svyruoja maždaug 2:1, t.y. suomių dvigubai daugiau. Žiemos karo metu Suomijos ginkluotoje gynyboje dalyvavo kiek daugiau negu 300 000 karių. Lietuvos praktinės mobilizacijos (kuomet visi mobilizuotieji priskiriami konkretiems kariniams daliniams, gauna aprangą, ginklus ir amuniciją) galimybės 1940-aisiais – apie 122 000 karių. Santykis kiek blogesnis, tačiau skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, Lietuvoje tarpukario metu buvo atvirai kalbama apie partizaninį karą, tam ruošėsi ir itin skaitlinga Šaulių Sąjunga, todėl galima teigti, jog minėtas 2:1 santykis galėjo būti išlaikytas.
Suomių delegacija derėtis į Maskvą dėl savitarpio pagalbos sutarties, kurią jiems, kaip ir lietuviams, piršo sovietai, vyko traukiniu. Su vienu aiškiu parėdymu iš savo Vyriausybės: „pamirškite, kad Sovietų Sąjunga didi valstybė“. Suomiai nuvyko, išklausė ultimatumą, grįžo namo ir savo mobilizuotos kariuomenės priešakyje pareiškė – „Perkele!“ (stiprus suomiškas keiksmažodis, šiuo atveju reiškiantis – „eikite velniop!“). Prasidėjo Žiemos karas.
Mūsų Premjeras Antanas Merkys (beje, atsargos kariškis), iš Maskvos atsiuntęs telegramą „Padėtis rimta“, grįžęs išvyko... švęsti Antaninių. Prasidėjo Lietuvos okupacija.
Tuo metu, kai suomių kariai degino sovietų divizijas apsupties katiluose (motti – suom.) mūsiškiams buvo ruošiami gultai Sibiro lageriuose arba kulka į pakaušį.
Na, gerai, ištars skaitytojas – viskas ėjo-praėjo, ką turime dabar?
Lietuva, ištrūkusi iš sovietinės okupacijos, karštligiškai auginanti savo gynybinius raumenis ir atsipalaidavusi, rami Suomija, nepriklausanti priešiškiems Rusijai aljansams bei neturinti dėl ko jaudintis? Kiek liūdnos ironijos net neslepiu.
Išlaikydami sąlyginai nedidelį (skaičiuojant nuo BVP) savo gynybos finansavimo lygį per pastarąjį dešimtmetį, suomiai tuo pačiu išlaiko maždaug 4 kartus didesnį finansavimą savo karinėms pajėgoms negu rekordinius visų laikų 2 procentus skirianti Lietuva, kuri rimčiau savo gynybą pradėjo vertinti tik nuo 2014-ųjų.
Vietoje lietuviškų 3-jų (modernizuojamų arba kuriamų) Lietuvos kariuomenės brigadų, suomiai turi 8-nias. Vietoje dvidešimties su trupučiu tūkstančių rezervo karių Lietuvoje, suomiai planuoja savųjų skaičių išauginti nuo 230 000 iki 280 000.
Perfrazuojant užrašą ant Jungtinių Amerikos Valstijų Korėjos karo veteranų paminklo – „Išlaikyti laisvę kainuoja daug“ (apie tai rašiau čia).
