D. Hegdahlis gimė 1946 metų rugsėjo 3 dieną Pietų Dakotoje, JAV. Kilęs iš mažo miestelio, jis žurnalistui kartą pajuokavo, kad niekada iki tol nebuvęs toliau „į rytus nuo savo dėdės pieno fermos Minesotoje, ar į vakarus nuo tetos namų Arizonoje“. Kai 1960 metais Tėvynė šaukė amerikiečius stoti į karą prieš Vietnamą, Douglasas įžvelgė galimybę pakeliauti po pasaulį. Prisijungęs prie JAV karinio laivyno, jaunuolis buvo dislokuotas į raketinį kreiserį „USS Canberra“, esantį Tonkino įlankoje, netoli Vietnamo krantų. Siužeto vingis prasideda 1967 metų ankstyvą balandžio rytą, pabudus į savo pamainą. Paskatintas smalsumo išvysti naktinį bombardavimą Tonkino įlakoje, jis nepaisė taisyklės likti atokiau nuo operuojančių ginklų, ir vienam iš jų iššovus, smūgio banga išmetė jaunuolį už borto į atvirą jūrą.
Vietoje, kurioje plūduriavo Douglasas, buvo matomas kranto paviršius, tačiau srovė buvo pernelyg stipri. Karys pamiršo saugumo protokolą, tačiau nepamiršo išgyvenimo pamokų – nusiavęs batus, juos prisirišo prie kaklo bei nusimovė kelnes, kad šios atstotų gelbėjimosi liemenę. Įgula apie dingimą nepranešė net dvi dienas, nes jo tiesiog nepasigedo ir nežinojo, kad įgulos narys plūduriavo vandenyje 12 valandų, kol Kambodžos žvejai jį surado ir parplukdė į krantą.
Nelaimėlis buvo perduotas valdžios institucijoms, kurios su juo elgėsi nebe taip svetingai – grasino ginklu prieš perkeldami į Hoa Lo kalėjimą, dar kalinių ironiškai vadinamą Hanojaus „Hiltonu“ – sarkastiška nuoroda į prabangų JAV viešbučių tinklą.
Būdamas aukštesnis už vidutinio ūgio žmogų, D. Hegdahlis nebūtų tikęs į pilotus, kurių dauguma ir patekdavo vietnamiečiams į rankas. Hanojaus tardytojai nepatikėjo amerikiečio pasakojimu, kad šis iškrito iš laivo ir laikė jį slaptu CŽA agentu. Supratęs savo šansus išgyventi kalėjimo sąlygomis, belaisvis ėmėsi naujos strategijos – išgyventi jam pavyktų, jei įtikintų vietnamiečius, jog iš jo menka nauda. Taip jam gimė idėja apsimesti kvaileliu.
D. Hegdahlis apsimetė menko intelekto, smulkaus ūkininko sūnumi, kurio ūkis toks varganas, kad neturėjo net buivolų savo ūkyje, skirtingai nuo Šiaurės vietnamiečių fermerių. Verta paminėti, kad jaunuolis atsižvelgė į faktą, jog komunistai savo įvairiomis revoliucijomis nužudė daugiau nei 20 milijonų „turtingų valstiečių“, tad apsimesti nepasiturinčio ūkininko sūnumi buvo saugus strateginis manevras. Jo pasirinktas vaidmuo atitiko vietnamiečių interesus, kurie manė, jog šis varganas jaunuolis yra puikus kandidatas propagandinei veiklai. Tačiau tardytojai nežinojo, kad vaikino intelektas viršijo vaizduojamąjį.
Kaip puikiai Douglasas vykdė savo planą rodė ir faktas, kad komunistų pareigūnams įsakius jam parašyti antikarinį pareiškimą, visų nuostabai jis su džiaugsmu sutiko. Komunistai paruošė popierių, rašalą ir rašiklius, tačiau šis tada pareiškė: „Bet vienas mažas dalykas. Aš nemoku skaityti ir rašyti. Aš vargšas valstietis“.
„Beraščiui kvaileliui“ mokyti buvo pasamdytas angliškai kalbantis korepetitorius, tačiau šis po kurio laiko pasidavė ir savo mokinį pavadino „neįtikėtinai kvailu“. Po korepetitoriaus „išvados“ įsitikinta, kad kalinys per kvailas, kad būtų grėsme, todėl jam pavyko išvengti tardymų, kuriuos dažnai lydėjo kankinimai.
Pagrindinis „kvailelio“ Douglaso privalumas buvo jam suteiktas leidimas laisvai vaikštinėti po visą kalėjimo teritoriją. Nelaikomam grėsme, jam netgi buvo leista šluoti perimetrą lauke, už kalėjimo vartų. Bet tiesa buvo ta, kad jis kėlė rimtą grėsmę – dėl savo reputacijos, jam buvo leidžiama likti kieme, tuo metu, kai kiti kaliniai buvo uždarinėjami į kameras, tad ilgainiui jis ištyrinėjo ir įsiminė visą kalėjimo išplanavimą.
Norėdamas įgyti kuo daugiau vertingos informacijos apie kalinimo vietą, Douglasas sugalvojo gudrybę – įtikino vietnamiečius, kad domisi komunizmu ir paprašė naujų akinių, kad galėtų apie jį plačiau paskaityti. Pakeliui į parduotuvę tardytojai nė nesibodėjo uždengti kaliniui akių, kaip buvo daroma su kitais išvykstančiais belaisviais. Tokiu būdu jam pavyko įsiminti tikslią kalėjimo vietą Hanojaus mieste.
Tačiau svarbiausia šioje istorijoje buvo viena pažintis. Hoa Lo kalėjime jis susipažino su Joe Crecca – oro pajėgų karininku, informacijos įsiminimo būdų meistru. Tai buvo pirmasis žmogus, kuris suvokė jo atminties tikrąjį potencialą ir naudą. J. Crecca buvo išvystęs savo atminties bankų metodą ir išmokė Douglasą 256 amerikiečių kalinių, esančių Hanojaus kalėjime, vardus, pasitelkiant augintų šunų, vaikų vardų ar net socialinio saugumo numerių šifruote.
Užsibrėžta užduotis nebuvo lengva, nes Douglasui intuityviai nebuvo akivaizdi tokios protinės gimnastikos vertė. Įdomi detalė, kad jis šiuos vardus įsiminė pagal dainą „Old MacDonald had a farm“ (Senasis Macdonaldas turėjo fermą). Jis įsiminė ne tik amerikiečių kalinių vardus, pavardes, bet ir jų atvykimo į kalėjimą datas ir kitą svarbią asmeninę informaciją.
Kartkartėmis šiaurės vietnamiečiai, kaip propagandinį geros valios gestą, organizuodavo trijų belaisvių paleidimą. Jie stengėsi paleisti kalinius, kad įvairių pasaulio taikos grupių akiratyje neatrodytų įtariai. Paleidimui atrinkinėdavo tuos žmones, kurie nebuvo kankinami arba kalėjime neišbuvo pakankamai ilgai, kad atrodytų sulysę. Paprastai tai buvo savanoriai arba vadų įsakymų pažeidėjai. 1969 metų rugpjūčio mėnesį laikas atėjo ir D. Hegdahlio paleidimui.
Vietnamiečių nuomone, jis buvo per kvailas ir per naivus, kad galėtų jiems pakenkti. Tačiau jaunuolis nebuvo linkęs grįžti namo dėl dviejų priežasčių. Pirmas dalykas – tarp amerikiečių kalinių buvo sudarytas svarbus paktas – arba jie bus paleisti visi kartu, arba nebus paleisti apskritai. Antras faktorius – jis bijojo užsitraukti nepagarbą per anksti grįždamas namo iš karo. Douglasas netgi buvo pasiruošęs geriau visą likusį gyvenimą praleisti kalėjime. Tik po to, kai vyriausiasis karo vadas ir kameros draugas kapitonas Richardas Allenas Strattonas davė jam tiesioginį nurodymą vykti namo, Douglasas sutiko.
Grįžęs į Jungtines Valstijas, buvęs belaisvis JAV karinio laivyno pareigūnams išklojo viską, ko išmoko būdamas kalėjime. Jis žinojo beveik visų ten buvusių amerikiečių belaisvių vardus ir pavardes, jų asmeninius duomenis, patekimo į kalėjimą aplinkybes. Jungtinių Valstijų žvalgybai buvo naudingi jūreivio pateikti duomenys apie kalėjimo struktūrą ir tikslią lokaciją Hanojuje.
Pareigūnai buvo nustebę, kokį kiekį pavardžių jam pavyko įsiminti. Nepaisant bandymų įsimintas kalinių pavardes išdėstyti kuo suprantamiau, jis žinojo tik vieną būdą, kaip tai padaryti – rimuojant jas pagal dainos „Old MacDonald had a farm“ melodiją. Vienas iš JAV žvalgybos pareigūnų paklausė, ar jis galėtų sulėtinti savo deklamavimą, kad būtų jį lengviau užrašinėti, tačiau D. Hegdahlis atkirto, kad tai panašu į važiavimą dviračiu: reikia toliau judėti, nes kitaip nukrisi. Jis taip pat pateikė mirusiais laikomų kariuomenės ir žvalgybos darbuotojų, pavardes.
Bene svarbiausias Douglaso Hegdahlio, jauno jūreivio iš mažo JAV miestelio, komunistų sučiupto ir keletą metų kalinto Vietname, išgyvenimų nuopelnas – jo kalba, nuskambėjusi 1970 metais vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. Tą dieną vaikinas su visu pasauliu pasidalino siaubais, kuriuos patiria karo belaisviai, kankinami ir kalinami šiaurės vietnamiečių kalinimo stovyklose.
Paryžiaus taikos konferencijoje Douglasas apkaltino Šiaurės Vietnamo delegaciją pasikėsinimu į generolo Richardo Strattono gyvybę, taip užtikrindamas generolo saugų grįžimą namo karui pasibaigus. Po šios kalbos kilus tarptautiniam šurmuliui, įvairių pasaulio taikos organizacijų akiratyje atsidūrė Šiaurės Vietnamo vykdyta kalinių laikymo politika. Netrukus viešumoje ir žiniasklaidoje pasirodė naujienos, kad kaliniams suteikiamas gydymas, gyvenimo sąlygos gerėja, kaliniai netgi gauna geresnius maisto davinius. Dėka Douglaso kalbos ženkliai pagerėjo sąlygos vietnamiečių karo belaisvių kalėjimuose.
Praėjus kuriam laikui, R. Strattonas apibūdino „Neįtikėtinai kvailą“, kaip savo asmeninį herojų, kaip novatoriško, išradingo ir drąsaus amerikiečio jūreivio archetipą.
Douglasas Hegdahlis yra vienintelis JAV karo belaisvis, priėmęs išankstinį paleidimą namo garbingomis sąlygomis – vado įsakymu dėl atmintyje sukauptos informacijos svarbos.