„Sveiki, Tamsta kapitone!“, arba Viena didžiausių Obamos klaidų: kaip kava pakišo koją

Susitikus pažįstamą žmogų, kolegą ar bet kurį kitą, su kuriuo norime būti mandagūs, mes, priklausomai nuo aplinkybių ir statuso, spaudžiame ranką, tariame „labas“ ar oficialiai ištariame „labas vakaras“. Tiesa, vakare formalumų paprastai laikomasi mažiau – visi šoka į džinsus, atsipalaiduoja viršutines maškinių sagas ir kaklaraiščius. Civilioko kalbos, pagalvotų kariškis ir būtų visiškai teisus, juolab griežtos disciplinos, subordinacijos ir elgesio taisyklės būdingos visoms kariuomenėms, kaip ir kariškas „labas“, kuris dažniausiai įvardijamas saliutavimu ar pagarbos atidavimu. Iš kur tai kilo, kaip tai atrodo skirtingų šalių ginkluotose pajėgose ir kokių kuriozų nutinka sveikinantis?

Bendras karinis sveikinimosi vardiklis – rankos kilstelėjimas galvos link. Tiesa, kada ir kodėl tai pradėta daryti – istorikai nesutaria. Pakankamai plačiai paplitusi nuomonė, kad dešinės rankos pakėlimas į viršų nelaikant ginklo reiškė taikių ketinimų demonstravimą sutiktajam, viduramžiais riteriai ta pačia ranka pakeldavo savo šalmo antveidį. Siunčiama žinia – pasirodau, kas esu, ir atidengiu tokią svarbią bei pažeidžiamą savo kūno vietą – veidą. Skamba kiek romantiškai ir pernelyg taikiai. Žinome, kaip ten visi vienas kitą mylėjo toje senovėje.