Ponios ir ponai, įsivaizduokime, kad stovime prie vartų į Sapiegų parką. Šie vartai lyg Triumfo arka arba scenos portalas, pro kurį žengsime į baroko ansamblį, kurio antro Vilniuje, ką ten Vilniuje – visoje dabartinės Lietuvos respublikos teritorijoje, nėra. Atsirado jis XVII pabaigoje, panorus ponui Vilniaus vaivadai ir LDK didžiajam etmonui Kazimierui Jonui Sapiegai, kurio dėdei Kazimierui Leonui Sapiegai Albertas Vijūkas-Kojelavičius savo „Lietuvos istorijoje“ šiuos žodžius skyrė: „Todėl, vedamas Tėvo, sek protėviais, Sapiegų pėdomis ženk į aukščiausią šlovę, įgyvendink visų viltis, o pirmiausia išgarsink Sapiegos vardą, kuris visada priešams nelyginant žaibas, nelyginant skydas, saugantis Tėvynę.“
Žengiant pro vartus visada yra galimybė persikelti į kitą realybę, priimti kitas žaidimo taisykles. Atminkim, tai baroko laikas, o ten karaliauja jo didenybė teatras. Gal ne tas, prie kurio pratę, o tas, kuris apibrėžia kiekvieno vaidmenį gyvenime. Kazimieras Jonas Sapiega taip pat priskyrė sau vaidmenį, ne tik Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono, bet ir tuos, kurių užrašus galime matyti išorinėje vartų pusėje. Fortitudo ir Temperantia, „Tvirtumas“ ir „Susitvardymas“. Tokius vaidmenis, tokias savybes norėjo demonstruoti ir pageidavo, kad lankantieji patikėtų esant tokiu valdų šeimininką.
Tad pirmyn į Sapiegų valdų pasaulį, stebinusį savo grožiu, prabanga XVIII a. sielas ir net Mažuoju Versaliu vadintą.