Atleiskite, tačiau pradėsiu nuo pavyzdžių apie išskirtinį karo meną, pasiaukojimą ir heroizmą iki bukaprotiško nemokšiškumo, vandalizmo ir terorizmo kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Kai iškyla beviltiškas uždavinys, reikia susikaupti, ieškoti išeities ir bandyti jį išspręsti. „Nėra padėties be išeities, yra tik beviltiškų žmonių“ ( H. Guderianas).
Penktajame amžiuje pr. Kristų pasaulyje gyveno tik apie šimtą milijonų gyventojų. Tuometinę Persų imperiją galima sulyginti su dabartine Rusija. Ji vieną po kitos užkariaudavo Azijos ir kitas šalis. Tai vienur, tai kitur plykstelėdavo sukilimai prieš Persus. Atėnai buvo siuntę savo karius Mažosios Azijos graikų miestų sukilėliams paremti. Tačiau po keleto mūšių su persais, supratę kad sukilimas pasmerktas ir išsivadavimo iš Persų imperijos reikalas yra beviltiškas, atėniečiai savo laivus pasuko atgal. Tačiau Persijos imperijos karvedys Darijus žinojo, jog atėniečiai dalyvavo ir kitose karinėse operacijose prieš Persiją, todėl troško Atėnams atkeršyti.
Bėgdami maratoną dauguma net nežino, ką bendro jis turi su Lietuva…
Vieną 490 m. prieš Kristų rugpjūčio dieną Atėnų gyventojai sužinojo, jog 24 mylios nuo Atėnų, Maratono pakrantės lygumoje, išsilaipino milžiniška persų kariuomenė. Ją sudarė 80 tūkstančių atplaukusių laivais karių. Tai puiki kavalerija ir geriausi pasaulyje lankininkai. Atėnų gyventojai žinojo persų ketinimą užimti ir sunaikinti miestą, sugriauti demokratiją, į sostą pasodinti buvusį persų statytinį ir tironą Hipijų, o gyventojus parduoti į vergiją. Mieste plito baimės ir netikrumo nuotaikos. Atėniečių kariuomenę sudarė tik 10 tūkstančių pėstininkų. Atėniečiai siuntė savo pasiuntinius į Spartą prašyti pagalbos. Spartos gyventojai šventė Mėnulio šventę, o tuo metu kariauti pagal jų papročius draudžiama. Jie žadėjo, kai tik baigsis šventė ir galės, išsiųs atėniečiams pastiprinimą, tačiau tai bus tik po savaitės. Tai galėjo būti jau vėlu.
Tuo pat metu grupė turtingų persų, gyvenančių Atėnuose, nekentė Atėnų demokratijos ir nekantriai laukė kada į valdžią bus gražintas Hipijus. Todėl iš paskutiniųjų stengėsi skleisti mieste paskalas, kelti nesutarimus ir bandyti įžiebti paniką. Atėniečiams teko vieniems pasitikti priešą. Tačiau ir jie patys buvo susiskaldę į frakcijas. Demokratinių Atėnų atstovai susirinko pasitarti, kaip pasitikti priešą. Tačiau visi pasiūlymai buvo blogi. Vieni, o jų buvo dauguma reikalavo sutikti priešą už miesto į gynybinę užtvarą. Jie teigė, jog čia galėtų sulaukti persų ir kautis jiems gerai žinomoje vietoje.
Kiti sakė, jog persų armija yra didžiulė, ir jiems bus nesunku apsupti miestą iš visų pusių, pulti jį iš ten, kur nebūtų atėniečių karių, o po to ir juos pačius apsuptų ir sunaikintų. Tačiau vienas karo vadų Miltiadas pasiūlė visiškai kitokią strategiją – nedelsiant išžygiuoti Maratono link, kur palei jūros pakrantę einantis kelias į Atėnus labai susiaurėja, o už to susiaurėjimo tūno pelkė. Tokiu atveju Atėnai liktų visiškai be apsaugos. Miltiadas įrodinėjo, jog tai yra vienintelis kelias išvengti apsupimo.
Vadai balsavo už jo planą. Nedelsiant 10 tūkstančių karių pradėjo kelionę į šiaurę, link Maratono. Pasiekę perėją jie labai sunerimo. Kiek akys užmatė visa teritorija buvo pilna persų palapinių, žirgų ir iš visos Persų imperijos atvykusių kareivių. Visa pakrantė buvo užtvindyta priešų laivais. Nusistovėjo tariama ramybė. Keletą dienų priešininkai stebėjo vienas kitą ir nesiėmė jokių veiksmų. Atėniečiai neturėjo iliuzijų pulti persus, perėję per sąsiaurį, laukė dar ir spartiečių pastiprinimo, todėl laikėsi savo išankstinių planų, o persai turėjo dar kitokią strategiją ir netrūkus ėmė ją vykdyti. Rugpjūčio 12 d. keli graikų žvalgai pranešė stulbinamą naujieną, kad prisidengę sutemomis, persai išplaukė į Falerono įlanką, kad iš jūros pultų Atėnų miestą. Persai į laivus pasiėmė didžiąją dalį savo kariuomenės, kavaleriją, Maratono lygumoje palikę tik apie 15 tūkstančių savo karių. Jie planavo staigiu puolimu iš Jūros užkariauti Atėnų miestą, o po to, atžygiavus iš kitos pusės, užspausti Atėnų karius iš dviejų pusių.
Sunkiausia buvo įtikinti bendražygius…
Visi Atėnų karo vadai buvo labai sunerimę. Tik Miltiadas atrodė ramus, lyg pajutęs palengvėjimą. Iki Saulės patekėjimo jis vis įrodinėjo kitiems vadams, jog būtina staigiai pulti pasilikusius persus ties Maratonu. Keli vadai šiai įdėjai priešinosi, kadangi likusios persų kariuomenės dalis vis dar pusantro karto buvo didesnė nei atėniečių. Be to, pas persus dar buvo palikta daugybė kavalerijos ir daug lankininkų. Jie teigė, jog geriausia būtų sulaukti Spartos karių, kurie jau greitai turėtų pasirodyti. Tačiau Miltiadas buvo nepalenkiamas. Jis įrodinėjo, jog graikų pėstininkai yra drausmingesni, todėl galima įveikti persų kariuomenę palikta Maratono lygumoje. Ir jeigu atėniečiams pasisektų greitai nugalėti persus Maratone, atėniečiams užtektų laiko nuskubėjus išgelbėti Atėnų miestą. O jeigu spartiečiai nepasirodytų, persams prijaučiantys Atėnų gyventojai greičiausiai atvertų Atėnų miesto vartus ir miestas būtų užimtas. Užėmę miestą, vėliau persai apsupę Atėnų kariuomenę iš dviejų pusių sutriuškintų ir ją. Šešiais balsais prieš penkis nugalėjo Miltiado pasiūlymas. Buvo nuspręstą puolimą pradėti auštant.
Nagrinėjant mūšius ir jų rezultatus darytina išvada, jog staigus ar netikėtas puolimas daro stebuklus. Greitas ir veržlus puolimas užtikrina pergalę ir net daug kartų sumažina puolančiųjų nuostolius.
Šeštą valandą ryto atėniečiai puolė. Ant jų galvų, pasipylė persų ietys ir strėlės. Tačiau atėniečiai prie persų priartėjo taip greitai, kad dabar jau teko kautis vienas prieš vieną. Savo narsa atėniečiai buvo pranašesni. Pusantro karto skaitlingesnį priešą jie nustūmė į plytinčias pelkes, kuriose paskendo tūkstančiai persų karių. Kaip aprašo istorikai, vanduo pelkėje buvo raudonas nuo persų karių kraujo. Per tris valandas atėniečiai buvo užėmę visa Maratono lygumą. Jie prarado mažiau nei du šimtus karių. Nors išvargę, mirtinoje tris valandas trūkusioje kovoje, atėniečių paskaičiavimu kol į Atėnų miestą jūra turėjo apiplaukti persų laivai, buvo likę tik septynios valandos. Kad suspėti reikėjo įveikti dvidešimt keturias mylias arba 42,195 mūsuose priimto kilometro!
Iš Maratono lygumų gelbėti Atėnų!
Poilsiui laiko nebuvo. Jie visi bėgo kiek tik išgalėjo. Slegiami savo sunkių šarvų, tačiau varomi minties, kokia neišvengiama lemtis, koks pavojus gresia jų šeimoms, artimiesiems ir bičiuliams. Ketvirtą valandą po pietų patys greičiausieji pasiekė vietą, iš kur buvo matyti Falerono įlanką. Prie jų greitai prisidėjo ir likusieji. Dar po keleto minučių persų laivynas įplaukė į uostą. Persai pamatė tai, ko niekuomet nesitikėjo pamatyti. Pasirengę kautis jų laukė tūkstančiai aplipusių dulkėmis ir sukrešėjusiu Maratono lygumoje nukautų priešų krauju Atėnų karių. Iš pamatyto vaizdo persai suprato, jog Maratono lygumoje paliktų pulkų jau nebėra. O išsilaipinti uoste taip pat nebus lengva ar net neįmanoma.
Persai sustojo. Net kelias valandas svarstė, ką daryti toliau. Pagaliau pakėlę inkarus išplaukė namo. Atėnai liko išgelbėti (Robert Greene. „33 karo strategijos“). Kas būtų pasmerkęs Miltiadą, jeigu jis su savo kariais nebūtų nugalėjęs persų kariuomenę santykiu vienas prieš aštuonis? Niekas. Būtų visi pateisinę, nes jėgos buvo per daug nelygios. O ar galima Darijaus pergalė būtų buvusi vadinama žygdarbiu ar stebuklu, kai jėgų santykis buvo aštuoni prieš vieną? Anaiptol. Priežastis ta pati. Per daug didelis persų jėgų perviršis. Kai nugalimas priešas santykiu vienas prieš aštuonis, tai jau menas, heroizmas, apie kurį kalbama tūkstančius metų. Tokių pavyzdžių ne vienetai. Pasirodo, sunkiausia Miltiadui buvo įtikinti savos kariuomenės vadus….
Vergų armijos nenorėjo ir nenori žūti už vergvaldžius. Tuo pasinaudodamas Leninas sukūrė specialią melo ideologiją, kuri ir tapo visos Sovietų valstybės ideologija.
Nuo neatmenamų laikų dar iki persų užkariavimų ir jų karvedžio Darijaus laikų buvo žinoma, jog vergų armijos už savo vergvaldžius kariauti nemotyvuotos ir progai pasitaikius ginklus atsuka prieš juos pačius. Tai ypač buvo matoma Romos imperijoje, Spartako vadovaujamo vergų sukilimo 72–71 pieš mūsų erą metais. Ištisus metus Spartako vergų armija triuškino prieš jį pasiųstus Romos legionus, nes jiems tai buvo gyvybės ir mirties, kuri būtų jų pralaimėjimo atveju neišvengiama, klausimas. Romos karvedžiui Markui Krasui, kai jo kariuomenė pralaimėjo pirmąjį susirėmimą su Spartako vergų armija, pritaikius decimaciją (mirties bausme nubaudus kiekvieną dešimtąjį savo kariuomenės kareivį už pralaimėtas kautynes), Romos imperijos kariuomenė sekančių mūšių nebepralaimėjo. Ar tai ne įrodymas, jog Romos imperijos armija, kuri buvo surinkta iš pavergtų tautų vyrų, iš esmės nenorėjo kautis su sukilusiais savo panašaus likimo draugais?
Rusijos kėslai
1917 m. carinės Rusijos imperijoje, Lenino suklaidinti kareiviai, jūreiviai, kuriems Leninas žadėjo visišką laisvę, savo šautuvus pasuko prieš karininkus, po to – prieš vadinamus buržujus, o po to – ir prieš visus, kuriuos jau jie laikė buržujais. Leninas savo kalbomis įtikinėdamas kareivius, jūreivius, darbininkus ir valstietiją, kad reikia kovoti prieš buržujus, prieš kapitalistus, kurie, jo žodžiais tariant, yra engėjai ir darbo liaudies išnaudotojai, visus įtikino, o įtikinęs apgavo. Jo skelbiamas tikslas – visuotinė lygybė ir galutinė pergalė – komunizmas – tebuvo tik iliuzija, sumanyta gudraus šarlatano jo savanaudiškiems ir kraugeriškiems tikslams melo ideologijos pagalba pasauliui užvaldyti. Visos carinės Rusijos imperinės užmačios liko tos pačios. Rusija liko ta pati, tik valdoma teroristų, kurie buvo pasiruošę paaukoti devyniasdešimt procentų (devynis iš dešimties) savo imperijos žmonių, kad galėtų įgyvendinti savo kraugeriškus tikslus tokiu būdu užvaldyti visą pasaulį...
Rusijos kariauna prieš Suomijos tuo metu turėtus 32 tankus ir 114 lėktuvų, metusi nuo 2,5–6,5 tūkstančio tankų ir šarvuočių, daugiau nei 3,8 tūkstančio lėktuvų, atitinkamą skaičių kariuomenės, sustojo atsitrenkusi į suomių ryžtą apginti savo Tėvynę. 250–300 milijonų gyventojų turėjusi „Šlovingoji Rusija“ prieš mažytę keturių milijonų gyventojų Suomiją metė 78 kartus daugiau tankų ir šarvuotųjų mašinų, nei tuo metu turėjo Suomija, 33,3.kartus daugiau lėktuvų… Keturių milijonų tauta stojo prieš sovietų vergovinę imperiją. Suomija prarado 11 proc. savo teritorijos ir apie 70 tūkst. karių, tačiau, skirtingai nei Lietuva, savo nepriklausomybę išsaugojo. Per tris Žiemos karo mėnesius Rusija tiek daug atkovojo teritorijos iš Suomijos, kad cituojant SSRS vadovo N. S. Chruščiovo kalbą, pasakytą SSRS KP suvažiavime Stalino asmens kultui pasmerkti, „tos užkariautos teritorijos Suomijoje vos užteko žuvusiems Sovietų imperijos kareiviams palaidoti".
Atkreiptinas dėmesys, jog antrojo pasaulinio karo išvakarėse tuometis SSRS tankų parkas, remiantis Rusijos istoriko Marko Salonino duomenimis, paimtais iš Rusijos gynybos ministerijos gen. štabo archyvo, viršijo 20 000 vnt. Tuo tarpu, Vokietijos tankų parką, remiantis to paties istoriko duomenimis, paimtais iš archyvų Vokietijoje, taip pat iš Vokietijos sausumos kariuomenės vieno iš paskutiniųjų karo metu generalinio štabo viršininkų generolo pulkininko Heizo Guderiano knygos „Kareivio atsiminimai“, karo išvakarėse tesudarė apie 3 200 tankų. Iš jų 38 procentai tankų Pz I ir Pz II. Pz I – tai mokomasis tankas, neturėjęs net patrankos. Bendras Vokietijos tankų skaičius nesudarė net šeštadalio SSRS turėtų tankų kiekio. Panašiai buvo ir su kareivių skaičiumi, rezervais, aviacija. Vien tik tankų sovietai turėjo daugiau nei šešis kartus daugiau už vokiečius. Karo pradžioje Rusija savo tankų kiekiu viršijo Jungtinės Karalystės, Prancūzijos imperijos, Vokietijos ir kitų Europos valstybių karines pajėgas kartu sudėjus. O jeigu dar pridėsime „Lendlizo“ sutartį su JAV, pagal kurią Rusija gavo viską, nuo tušonkės, parako iki tankų, garvežių ir net benzino, be kurio į dangų nebūtų pakilęs nei vienas bombonešis, nei vienas naikintuvas, nebūtų važiavusios mašinos. Į paiešką įveskite žodį „Lendlizas“. Nenorite? Gaila, sužinotumėte, kaip Sovietų Sąjunga „viena“ nugalėjo vokiečius… Tai tik savo mastais neaprėpiamo melo dalis.
Po Žiemos karo su sovietais Suomijos kariuomenės vadas maršalas Karlas Gustavas Manerheimas yra pasakęs, jog ir mažos valstybės turi galimybių sėkmingai gintis nuo žymiai didesnių priešiškų jėgų.
Štai kokį likimą Lietuvai ruošė mūsų tariamieji išvaduotojai
Reikėtų prisiminti nenuginčijamą faktą, jog suomių tauta, praradusi apie 70 tūkstančių karių gyvybių, nors ir praradusi penktadalį valstybės teritorijos, savo nepriklausomybę apgynė. Tuo metu Lietuva, turėdama ne daug mažiau gyventojų nei Suomija, kariuomenės vadui Vincui Vitkauskui pasipriešinus ir išreiškus kategorišką poziciją užpuolikui nesipriešinti, buvo atiduota okupantų malonei. Lietuvos karininkai, kariai, gyventojai buvo tardomi, kankinami už neva prieš revoliucinę veiklą, prieš tą pačią revoliuciją, kuri prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo įvykusi Rusijoje. Neva už veikimą prieš jų revoliuciją Rusijoje, okupuotos Lietuvos žmonės buvo teisiami, pasmerkti ištrėmimui pačiomis žiauriausiomis, tiesiog nežmoniškomis sąlygomis, represijoms ir net genocidui.
Bendra sovietinių organų išžudytų, ištremtųjų ir mirusiųjų tremtyje, taip pat žuvusiųjų pokario pasipriešinimo kovose, skaičius viršija 120 tūkstančių žmonių. O jeigu dar pridėtume Lietuvos žmones, prievarta paimtus į sovietinę kariuomenę, į karo mėsmalę ir ten žuvusius, šis skaičius dar padidėtų. Pridėti reikia ir Lietuvos piliečius, Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pagrindu, Europos pasidalinimo išdavoje, holokausto metu nužudytus Lietuvos piliečius žydus. Juk jie buvo taip pat Lietuvos piliečiai… Kai kurie iš jų buvo net labai nusipelnę Lietuvos valstybei, apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais. O jeigu pridėtume visus tuos, kurie buvo sužeisti, kuriems buvo suluošinti gyvenimai? Tai štai kokią kainą Lietuva sumokėjo už savo neryžtingumą priešintis ir vieniems, ir kitiems okupantams. Maratono istorija ir Atėnų miesto gynyba, Suomijos pavyzdžiai turėtų būti pamoka kiekvienam Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos gyventojui, parodanti, ką gali žmonių motyvacija ir ryžtas ginti savo Tėvynę.
Sovietų Sąjungos ideologas Michailas Suslovas yra pasakęs: „Lietuva tai išliks, tik joje nebus nė vieno lietuvio“. Štai kokį likimą mums ruošė mūsų tariamieji išvaduotojai.
Lietuviams nėra ko gėdytis savo praeities. Atvirkščiai. Savo praeitimi, savo šalies istorija Lietuvos piliečiai ne tik gali, tačiau turi pagrindą didžiuotis. Savo istorijos turėtų gėdytis ne kuri kita šalis, o pati Rusija ir visi išlikę rusai. Kodėl?
Tariamos visuotinės lygybės ir prieš kapitalizmą dingstimi, dešimtis milijonų savo piliečių išžudžiusi savo pačios sukeltoje revoliucijoje, pačiu ciniškiausiu būdu nužudžiusi caro šeimą su dukterimis, mažamečiu sūnumi ir juos lydėjusiu gydytoju, visą inteligentiją, mokytojus, galiausiai Rusija vėl pati sugrįžo į dar žiauresnį laukinį kapitalizmą. Skirtumas tik tas, jog per 300 carų Romanovų dinastijos metų, Romanovai nebuvo sukaupę net šimtosios dalies tų turtų, kokius per trisdešimt metų skurdindamas savo liaudį, sukaupė dabartinis caras V. Putinas ir jį palaikanti šutvė. O iš kur jam taip pavyko prisikaupti? O gi iš savo piliečių, laikomų vergais.
Laimėti mūšį prieš lygiavertį priešą – sėkmė ir garbė. Laimėti mūšį prieš galingesnį priešą – genialu ir šlovinga. Laimėti mūšį, karą prieš daug silpnesnį priešą – nei sėkmė, nei garbė. Paprasčiausias užgrobimas. Laimėti mūšį ar karą prieš daug kartų silpnesnę kaimyninę valstybę, smurtauti prieš jos gyventojus, prievartauti moteris, vykdyti genocidą yra tiesiog nesektina ir niekinga. Manau, kad ateis laikas, kai Rusijos politika visokeriopai bus įvertinta pasaulio mastu ir pasmerkta.
Už karą prieš Suomiją Rusija buvo pašalinta iš Tautų tarybos. Karo metu Rusijos istoriko profesoriaus Y. Krivošejevo duomenimis, Suomija neteko 25 904 gynėjų, 43557 buvo suluošinti. Per Rusijos oro antskrydžius žuvo 937 moterys, vaikai ir seneliai. Tai Rusijos pergalė? Taip tai pergalė, tačiau gėdingo ir niekuo neišprovokuoto karo pergalė, kaip jau įprasta priešininką užvertus savo karių lavonais, dėl kurios turėtų būti gėda kiekvienam save gerbiančiam rusui.
O Baltijos šalių okupacija? Okupuotų valstybių gyventojų, pasipriešinimo okupacijai dalyvių kankinimai, žudymai, o nužudytų vyrų ir moterų išrengtų kūnų sumetimas miestų ir miestelių aikštėse? Tai didvyriškumas? Ne. Tai jau terorizmas. EŽTT jau yra tai įvertinęs ir įvardinęs genocidu. Tad šis reiškinys turi konkretų pavadinimą – genocidas... Tiesa, Rusijos kariuomenė pasižymėjo. Tik kitame fronte… Vien tik Berlyne išprievartavo daugiau nei milijoną mažamečių mergaičių, moterų ir senučių…. Ar tos visos mergaitės moterys ir visai senutės buvo visos Vokietijos Nacionalsocialistų partijos narės..? Baikite. Tai nuo ko Sovietų armija tokiu būdu vadavo Vokietiją? Nuo tų moterų, kurias jie prievartavo? Nuo mažamečių, nepilnamečių mergaičių ir senučių? Tai buvo Rusijos XX a. Lenino laukinių ordų, nieko bendro neturėjusių su civilizuotu pasauliu, šėlsmas. Tai tiesiog terorizmas…
O Lietuva? Lietuva savo kaltę dėl nesipriešinimo ir patikėjimo agresoriumi, išpirko pokario partizanų krauju, sovietmečio disidentų kančiomis ir mirtimis, Baltijos keliu, žuvusiųjų krauju prie Radijo ir televizijos pastatų, prie Televizijos bokšto, Seimo prieigoje, Medininkuose ir visur kitur… O Maratonas? Nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar tautiškumo, mes visi privalome būti vieningi, vieningi su mūsų kaimynais ir visi visada pasiruošę pakartoti savąjį Maratoną. Kai turime tokią kaimyninę valstybę, visada turime būti pasiruošę viskam… O garbingi, sąžiningi ir išsilavinę rusai tokia valstybę, kokia ji tapo po Spalio revoliucijos ir tebėra tokia jau šimtas metų, didžiuotis neturėtų. Už tas kančias, kurias Rusija privertė iškentėti savo kaimynus, rusai patys turėtų jos tiesiog gėdytis ir stengtis, kad vieną kartą ji vėl taptų civilizuota valstybe.
***
Straipsnyje naudota medžiaga iš knygų „33 karo strategijos“ (autorius Robert Greene), „Kareivio atsiminimai“ (autorius Heinzas Guderianas), „Raudonasis teroras“ (autorius Arvydas Anušauskas), D. Gordono pokalbio su Rusijos istoriku Marku Saloninu duomenys.