Seniausi nuodų receptų aprašymai rasti 1550 m. pr. Kr. datuojamame Eberio papiruse, kuris yra laikomas ir seniausiu medicinos tekstu. Pavyzdžiui, egiptiečiai iš abrikosų kauliukų išgaudavo mirtinai nuodingą sinilo rūgštį.
Visiems šiandien žinomas paprotys susidaužti taurėmis kilo ne iš draugiškumo demonstravimo, o iš tvyrojančio įtarumo: stipriai sudaužus tuomet gėrimui naudotus varinius ar sidabrinius indus, vynas persiliedavo iš taurės į taurę susimaišydamas, ir taip abi pusės nusiramindavo, kad šįkart nuodų neįberta.
Antikinis pasaulis
Antikos laikais geriausiai išmanė augalinius nuodus. Nuteistas myriop Sokratas turėjo išgerti nuodų, pagamintų iš cikutos, arba nuodingosios nuokanos. Ši salierinių šeimos žolė, panaši į žydintį krapą, auga visoje Europoje, įskaitant Lietuvą. Kitas žinomas nuodas senovėje buvo gaminamas iš kurpelių, priklausančių akonitų – labai nuodingų augalų šeimai. Lietuvos darželiuose auginamos keturių rūšių kurpelės.
Net šeši Romos imperatoriai buvo nunuodyti. Agripina nunuodijo savo vyrą imperatorių Klaudijų, kad atvertų kelią į sostą savo sūnui Neronui, o šis nunuodijo savo netikrą brolį Britaniką, turėjusį pirmumo teisę. Žinomas net garsios Romoje nuodų tiekėjos Lokustos vardas. Tais laikais atsikratymas žmogumi nuodų pagalba taip išpopuliarėjo, kad Senatui teko priimti įstatymą, draudžiantį nuodų gamybą, prekybą jais ir numatantį griežtas bausmes.
Neatsilikdami nuo romėnų, vieni kitus nuodijo rytiniai imperijos kaimynai persai, tiesdamiesi kelią į sostą. Dėl tuometinės medicinos lygio tokias mirtis buvo lengva slėpti paaiškinimais nežinomos kilmės liga ar priepuoliu. Todėl labiausiai vertinti išorinių ženklų nepaliekantys toksinai.
Indijoje Mogolų imperijos laikais valdovai konkurentams dovanodavo prabangius užnuodytus drabužius. Graikai šią metodą yra įamžinę mite: pusdievis Heraklis miršta, apsivilkęs užnuodytais drabužiais.
Arsenikas – perversmas nuoduose
Tikrą kokybinį šuolį padarė 8–9 a. gyvenęs islamo „aukso amžiaus“ mokslininkas Džabiras ibn Hajanas, lotyniškai vadinamas Gerberiu. Jis laikomas šiuolaikinės chemijos tėvu. Be daugelio kitų dalykų, jis nustatė, kad lengvai prieinamas arsenas, nesunkiai paverstas į diarseno trioksidą (arseniką), tampa mirtinais beskoniais ir bekvapiais milteliais. Iki pat XIX a. gydytojai nemokėjo aptikti jo pėdsakų kūne.
Kartu su Renesanso menais ir mokslais Italijoje suklestėjo nuodijimo menas, plitęs ir į Europos pakraščius. Šekspyras pasakoja, kaip Hamleto tėvą nunuodijo jo žmona, miegančiam įlašinusi nuodų į ausį.
Chrestomatiniu žudikų nuodais pavyzdžiu tapo Bordžijų šeima: Rodrigo (vėliau tapęs popiežiumi Aleksandru VII), jo sūnus Čezarė ir duktė Lukrecija. Jų firminis mišinys buvo smulkiai trintas skaudvabalis su arseniku. Dozuodavo taip meistriškai, kad pavaišinta auka mirdavo tik po kelių dienų ar net savaičių, ir niekas negalėjo susieti mirties su konkrečiu apsilankymu svečiuose.
Venecijos ambasadorius tais laikais rašė laiške iš Romos, kad visas miestas dreba prieš kunigaikščio nuodus. Potencialios aukos bandydavo gelbėtis visokiais amuletais, užkalbėjimais, magija, o priešnuodžiu Nr. 1 laikytas mitinio gyvūno vienaragio ragas. Vietoje jo dažniausiai parduodavo banginio narvalo durklą.
Arseno tirpalai žinomi medicinoje nuo Hipokrato laikų, jais XVIII a. gydytojai gydė įvairiausias ligas nuo astmos iki sifilio.
Katerina Mediči, atitekėdama į Prancūzijos sostą, atvežė nuodų madą. Prie Liudviko XIV nuodijimas išplito nuo Versalio rūmų iki lūšnų. Nuodydavo konkurentus, nepageidaujamus vaikus, žmonas, vyrus, net karaliaus meilužes. Karalius įsaku uždraudė arseniką ir kitus nuodus vaistinėse. Už prekybą nuodais skiriama mirties bausmė.
Didžiąją Britaniją pasiekęs arsenikas ypač išpopuliarėjo, kai pradėjo veikti ir paplito gyvybės draudimas. Vos ne ant kiekvieno kampo galėjai nusipirkti kaip žiurknuodžiai naudojamo arseniko ir įmaišyti jo į maistą. Pasiturintys vidutinio amžiaus vyrai, paėmę jaunas žmonas prieš jų valią, ėmė kristi kaip lapai. XIX a. viduryje Lordų rūmai net bandė priimti įstatymą, draudžiantį moterims pirkti arseniką.
Prancūzijoje arsenikas XIX a. buvo vadinamas „paveldėjimo milteliais“.
Iš arseno XIX a. gamino gražų žalią pigmentą tapetams. Tokios spalvos buvo ir sienų apmušalai paskutinėje Napoleono tremties vietoje Šv. Elenos saloje, kur jis mirė. XX a. patikrinus jo plaukus, rasta nenormaliai didelė arseno koncentracija. Spėliojama, ar jis buvo paslapčia nunuodytas, ar jo sveikatą pažeidė tapetuose buvęs arsenas.
Masinis nuodijimas
Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. vokiečiai Belgijoje panaudojo nuodingas chlorino dujas, nuo Ipro miesto gavusias iprito pavadinimą. Jas sukūrė vokiečių chemikas Fritzas Haberis. Po kelerių metų, 1918 m., F. Haberiui paskirta Nobelio chemijos premija, bet ne už ipritą, o už amoniako sintezę iš ore esančio azoto. Šis atradimas leido pradėti masinę azoto trąšų gamybą. Dėka jų padidėję derliai ištraukė iš bado milijonus žmonių visame pasaulyje.
Kurdamas masinio naikinimo ginklą, F. Haberis aiškino: „Taikos metu mokslininkas tarnauja mokslui, o karo metu jis tarnauja Tėvynei“. Nuvykęs į Iprą, chemikas pats prižiūrėjo pirmos pasaulyje dujų atakos eigą. Vokietijoje F. Haberis buvo sutiktas kaip nacionalinis didvyris, jo garbei surengtas priėmimas. Po priėmimo jo žmona, irgi chemikė, nusišovė, nes nesugebėjo atkalbėti vyro nuo cheminio ginklo kūrimo.
Nežiūrint F. Haberio patriotizmo, naciams jis tebuvo žydas, kaip ir kiti jo tautiečiai. 1933 m. jam teko gelbėtis bėgant iš Vokietijos. Dėl išgyvenimų nusilpus sveikatai, 1934 m. jis mirė.
Jo laboratoriją naciai panaudojo, kurdami dujas Zyklon B, kurios buvo naudojamos žydams ir kitiems belaisviams nuodyti koncentracijos stovyklose. Tarp žuvusiųjų pateko ir artimi F. Haberio giminės. Taip siaubingai likimas atsigręžė prieš patriotiškąjį iprito kūrėją.
Prie Sadamo Huseino Irake pasižymėjo jo pusbrolis, pramintas Cheminiu Ali, kuris masiškai naudojo cheminį ginklą prieš kurdus. Nuvertus režimą, buvo nuteistas pakarti už vykdytą genocidą.
Nežiūrint tarptautinio draudimo ir Baracko Obamos neva nubrėžtos raudonos linijos, cheminį ginklą (daugiausiai chlorino ir zarino dujas) per pilietinį karą Sirijoje daug kartų naudojo Baširas Asadas, o nuo atsakomybės jį išsuko Vladimiras Putinas, pažadėjęs prižiūrėti, kad visas cheminis ginklas Sirijoje būtų sunaikintas. B. Obama kaipmat sutiko. Aišku, rusai pažadą sulaužė, o pasinaudodami šiuo pretekstu, įkėlė koją į Siriją.
Radioaktyvūs nuodai
1862 m. iš mineralų buvo išskirtas gamtoje vienas nepasitaikantis talis. Jis irgi vėliau pradėtas naudoti kaip nuodai. Rytų Vokietijos saugumo Stasi (štazi) instrukcijoje buvo įrašytas talio kaip nuodo naudojimas.
1954 m. KGB agentui Nikolajui Chochlovui buvo pavesta nužudyti rusų politiką emigracijoje Genadijų Okolovičių, gyvenusį Vakarų Vokietijoje. Vietoj to agentas, labai gerbęs auką, papasakojo šiam apie KGB užmačias. Sutikęs bendradarbiauti su JAV specialiomis tarnybomis, N. Chochlovas gavo prieglobstį JAV. Tenai 1957 m. jis buvo sunkiai apnuodytas radioaktyviu taliu, ir tik ilgos amerikiečių gydytojų pastangos išgelbėjo jam gyvybę.
Savo oponentus taliu šalino ir Irako diktatorius Sadamas Huseinas.
Pats garsiausias nuodijimas radioaktyvia medžiaga įvyko 2006 m. Londone. Britų žvalgybai pavyko iki smulkiausių detalių atsekti radiacijos pėdsaką ant daiktų, viešbučių baldų, lėktuvų krėslų ir nustatyti, kad buvusį KGB karininką Aleksandrą Litvinenką radioaktyviu poloniu, pagamintu Rusijoje, nunuodijo du KGB agentai. Jei ne britų gydytojų budrumas ir jų padarytas papildomas tyrimas, mirties paslaptis būtų likusi neatskleista, nes nėra praktikos ligoninėse tikrinti spinduliuotę.
Po to kilo įtarimų dėl Palestinos išsivadavimo judėjimo lyderio Jasiro Arafato mirties 2004 m., nes požymiai labai priminė Litvinenkos atvejį. 2012 m. pavyzdžių tyrimą atliko trys atskiros grupės: rusų, šveicarų ir prancūzų. Rusai paskelbė nieko neradę, o šveicarų ir prancūzų mokslininkai patvirtino radę didesnius ar mažesnius radioaktyvaus polonio pėdsakus.
Iki šiol nenustatyta žurnalisto ir Rusijos Dūmos deputato Jurijaus Ščekočichino mirties priežastis. Jis tyrė stambius korupcijos ir pinigų plovimo atvejus, dirbo komisijoje dėl paslaptingų namų sprogdinimų Rusijoje 1999 m. Nuolat sulaukdavo grasinimų, o 2003 m. per dvi savaites staiga suseno, kuokštais ėmė kristi plaukai, atsivėrė žaizdos odoje, pradėjo stoti vidaus organai, ir jis mirė. Labai keista, kad „per klaidą“ patanatomui buvo užrašyta, jog tai kūnas žmogaus, dirbusio gesinant gaisrą Černobylio atominėje elektrinėje.
J. Ščekočichino mirties priežastis iki šiol neištirta, bet požymiai rodo didelį panašumą į N. Chochlovo ir A. Litvinenkos atvejus ir daroma prielaida apie nunuodijimą taliu arba poloniu.
Nuodijimai kovojant prieš oponentus netampa vien istorija, kol pasaulyje egzistuoja autokratiniai režimai ar diktatūros. Pasitelkdami tokią brutalią priemonę, jie gali siekti dviejų skirtingų tikslų. Vienu atveju nuodijama siekiant nuslėpti žmogžudystę, o kitu atveju – siekiant išgąsdinti visus drįstančius stoti skersai kelio. Pusiau pamišę nuo visagalybės valdovai nesuvokia, kad lazda turi du galus, ir šiuo atveju kitas galas atgal muša daug skaudžiau. Išaiškinti nuodijimo atvejai daro milžinišką reputacinę žalą toms valstybėms ir stumia jas į užribį, kur su jomis ir jų valdovais bendraujama tik iš reikalo.