Tikrasis „Amerikos snaiperis“, už kurio galvą siūlė 30 tūkst. JAV dolerių: vieno šūvio galėjo tykoti keturias paras

Karo lauke kiekvienas ginklas turi savo paskirtį, kovinio panaudojimo nišą, kurios nauda vertinama efektyvumu. Civilių kalba šnekant, kiek ir kokių priešų viena ar kita kovos priemonė sugeba eliminuoti ir kokių kaštų reikia tos kovinės priemonės eksplotacijai. Skamba biurokratiškai ir kiek ciniškai, tiesa? Tačiau, pradėjus filosofinius svarstymus karo lauke, juos apibendrinti galės jūsų artimieji. Prie jūsų kapo. Jeigu visgi pasiseks – prie jūsų neįgaliojo vežimėlio. Todėl kariškiai kariauja, žudo ir miršta.

Efektyvių žudymo būdų paieška nenutrūksta nei minutei. Kol kas efektyviausias būdas atimti žmogaus gyvybę – kitas žmogus. Žinoma, sprogusi mina ar artilerijos (ką gali artilerija, rašiau ČIA) sviedinys gali efektyviai nutraukti gyvybę, tačiau šioje vietoje jos „resursas“ baigsis, gali nukentėti nuosavos pajėgos, o priešo nuostoliai gali varijuoti tarp dalinio virėjo ir brigados generolo. Gerokai veiksmingesnis būtų „taikinių gurmanų“ – snaiperių panaudojimas.

Žodžiai „snaipingas“ ir „snaiperis“ pradėti vartoti dar XVIII amžiuje, kuomet britų karininkai, tarnaujantys Indijoje, varžėsi, kuris daugiau ir greičiau sumedžios nedidelių, baikščių paukščių, vadinamų „snipe“ (Gallinago stenura lot.). Medžiotojas privalėjo išmanyti maskuotės meną, būti kantrus ir labai labai taiklus. Jau 1820-aisiais britų kariuomenėje „snaiperis“ reiškė taiklųjį šaulį su atitinkamų funkcijų priskyrimu, o masiškai šiuos karius skirtingos kovojančios pusės pradėjo naudoti I-jame pasauliniame kare.