Tokios Žemaitės mes nepažinome: gyveno JAV, sėdėjo kalėjime ir rašė meilės laiškus dukters vyrui

Išgirdus rašytojos Žemaitės slapyvardį, neretam prieš akis išnyra skarele pasidabinusios rūsčios kaimo moterėlės portretas. Vis dėlto tokia asociacija su realybe turi mažai ką bendro. Lietuvių rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė) gimė bajorų šeimoje, mokėjo kelias kalbas, susilaukė 7 vaikų, parašė beveik 400 apsakymų, gyveno ir JAV, kovojo už kaimo moterų teises, sėdėjo kalėjime, o sulaukusi 60-ies pametė galvą dėl 33 metais jaunesnio vyro, vedusio jos dukterį ir viliojusio anūkę.

Įdomu tai, kad pirmąjį pripažintą savo apsakymą Žemaitė parašė jau būdama beveik 50-ies. Dar po šešerių metų ji palaidojo vyrą, išsikraustė iš kaimo ir pradėjo naują, itin spalvingą gyvenimo etapą, kuriame skarelė ant galvos buvo ne būtinybė, bet pareiškimas, įkūnijęs tai, kas svarbiausia.

Pirmąkart šis tekstas delfi.lt buvo publikuotas 2020 m. spalio 3 d.

Tėvai buvo bajorai, nuo mažumės kalbėjo lenkiškai

„Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipgi bajoraitė, kaip visuomet sakėsi, iš aukštos giminės esanti kilusi“, – taip savo „Autobiografiją“ pradeda Žemaitė.

Vis dėlto aukšta kilmė neapsaugojo jos šeimos nuo skurdo. Vaikystę būsimoji rašytoja praleido Bukantės dvarelyje, Plungės rajone, kur jos tėtis bene 20 metų dirbo ūkvedžiu, mama – šeimininke. Čia jie ir susipažino. Nors būsimoms vestuvėms tėčio giminaičiai nepritarė – nuotaka buvo bene 5 metais vyresnė nei jaunikis, o ir beturtė – jiedu greitai susituokė ir gyveno be didelių pykčių, kartu užaugino 4 dukras.

Nuo pat mažumės Žemaitė buvo auklėjama itin religingai, mokoma kalbėti lenkiškai – jos mama rašyti nemokėjo, tik kiek skaitė, bet bajoriška savo kilme labai didžiavosi, tad ir lenkų kalbą itin gerbė.

„Mes augdamos nuo pat mažumės padėjome motinai darbuotis – paukščius ganėme, lesinome, didesnės užaugusios milžome karves, sūrius darėme... Žiemą tėvas mus mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, kalbėti lenkiškai liepė, žemaitiškai draudė. Labiausiai buvome draudžiamos nuo draugavimo su lažininkų vaikais, kurie atnešdavo valgyti: nevalia mums buvo su jais nei susidėti, nei su mužikiukais šnekėti“, – prisimena Žemaitė.