„Šunų kova“ (dog fight, angl.) vadinama orlaivių dvikova oro kautynėse. Pirmą kartą aprašyta dar 1913-aisiais, Meksikos revoliucijos metu, kuomet du amerikiečių samdiniai lakūnai, palaikantys skirtingas kovojančias puses, susitiko danguje ir apšaudė vienas kitą revolveriais. Rimtesnės kovos, kartais ir su tų pačių rankinių ginklų panaudojimu, kilo jau I-ojo Pasaulinio karo metais (apie šį karą rašiau straipsnyje Pirmojo pasaulinio karo faktai, kuriuos baigiame pamiršti, tačiau kaip pilnavertė kovos priemonė „šunų kova“ tapo norma tik I-ojo Pasaulinio karo metu. Aviacija įsitvirtino padangėse ir pašėlusiai efektyviai naikino ne tik priešo „kolegas“ ore, tačiau ir antžemines pajėgas (apie tai rašiau čia).
Terminas „asas“ pirmą kartą panaudotas Prancūzijoje 1915-aisiais, tačiau kalbant apie mūsų aptariamą laikotarpį – II-ąjį Pasaulinį karą, efektyviausius oro asus generavo nacistinė Vokietija. Asu tapdavai tada, kuomet numušdavai 5 ar daugiau priešo lėktuvų, o šį skaičių patvirtindavo papildomas šaltinis (pats priešas, kolegos pilotai ar pan.).
Nr.3. Günther Rall
Gimęs nedideliame miestelyje prie Baden-Badeno 1918-aisiais, po dvidešimties metų Giunteris jau Luftwaffe (Vokietijos karinės oro pajėgos) pilotas, o 1940-aisiais, „Mūšio dėl Britanijos“ metu pasiekia pirmąją savo pergalę (apie tai šiek tiek rašiau čia). Kaip vėliau teigė pats Giunteris: „Pirmosios sėkmingos oro kautynės man suteikė velniškai daug pasitikėjimo savimi..., kaip ir baimės, nes mano lėktuvas pasipuošė ne vienos kulkos padaryta skyle“.
Greitai Giunteris pakliūna į Rytų frontą, kuriame pradeda tiesiog siautėti – iki 1941-ųjų lakričio jo sąskaitoje jau 36-ios pergalės ir tiek pat priešo lėktuvų nuolaužų ant žemės. Kaip jis pats kukliai įvardijo pagrindinę to priežastį: „Sovietai ne visad siųsdavo naikintuvų eskortą lydėti savo bombonešių formuotėms“.
Užtat priešo oro gynybos baterijos žemėje nesnaudė, Giunterio Messerschmitt Bf-109 numušamas, ir pilotas atlieka avarinį nusileidimą. Tik sąlyginai sėkmingai – 3 kaulų lūžiai ir be sąmonės esantį vyrą iš rūkstančios kabinos ištempia vokiečių tanko ekipažas.
Gydytojai rekomenduoja visam laikui atsisveikinti su dangumi, bet Giunteris didesnis optimistas – ligoninėje jis sutinka savo būsimą žmoną Herthą, o po metų pertraukos vėl sėdasi prie orlaivio šturvalo. Grozno miesto apylinkėse jis pasiekia savo 61-ąją oro pergalę, o po 3 mėnesių į savo sąskaitą įrašo 100-ąjį numuštą priešo lėktuvą. Optimizmas trykšta per kraštus priimant asmeninį apdovanojimą iš paties A. Hitlerio rankų, tačiau pasinaudojus proga paklausti „O kada gi baigsis karas, mano Fiureri?“, gautas atsakymas „nežinau...“ šį optimizmą kiek prigesina.
Greitos pergalės lūkesčiai dingsta Kursko kautynių metu, tačiau G.Rall‘as ir toliau meistriškai atlieka savo darbą – 1943-iųjų vasaros pabaigoje jis pasiekia 200-ąją pergalę ir tampa 3-ju asmeniu Luftwaffe‘je, pasiekusių tokių aukštumų. „Ritterkreuz des Eisernen Kreuzes mit Eichenlaub und Schwertern“ – „Geležinis kryžius su ąžuolo lapais ir kardais“, vienas aukščiausių karinių nacių apdovanojimų, papuošia jo krūtinę.
1944-ųjų birželį Giunteris pasiekia savo paskutinę pergalę, danguje virš Sevastopolio.
Karui komplikuojantis ir sąjungininkų aviacijai atakuojant Vokietijos miestus, asas grąžinamas į Vokietiją – Reicho padangės gynybai. Vienos iš kovinių misijų metu amerikiečių naikintuvų P-47 Thunderbolt formuotė užspeičia Giunterį ir tiesiog suvarpo jo orlaivį kulkomis. Pilotui pavyksta palikti lėktuvą ir sėkmingai pasiekti žemę. Galimai, žodis „sėkmingai“ čia tinkamas tik iš dalies – daugybiniai sutrenkimai, amputuotas rankos nykštys ir keletas mėnesių ligoninėje. Baigęs gydymo kursą G. Rall‘as išvysta liūdną vaizdą – atvykęs į paskirties oro uostą pietinėje Vokietijos dalyje, jis pamato tik 15 degančių karo lėktuvų šalia savo angarų – tai turėjo būti jo vadovaujama oro formuotė.
Keletas savaičių amerikiečių karo belaisvių stovykloje ir Giunteris grįžta į civilį gyvenimą, apsiveda su savo išrinktąja ir pastoviai vyksta į Britaniją – ne parodymų duoti, tačiau konsultuoti buvusius priešus orlaivių valdymo klausimais. Galiausiai, 1956-aisiais Giunteris grįžta į karinę tarnybą ir tampa vienu pirmųjų karininkų Vakarų Vokietijos Karinėse oro pajėgose, kur ir dirba iki pat 1975-ųjų metų ir išėjimo į pensiją generolo – leitenanto laipsniu. Pažeista piloto pirštinė, kuomet jį numušė amerikiečių naikintuvai, iki šiol eksponuojama Nacionaliniame Oro Erdvės Muziejuje Vašingtone.
Giunteris Rall‘as miršta savo namuose 2009-ųjų spalio 4-ąją, būdamas 91 metų amžiaus. Jo sąskaitoje – 275 numušti priešo lėktuvai.
Nr.2. Gerhard Barkhorn
Gimęs 1919-asiais dabartinėje Kaliningrado srityje Gerhardas buvo mūsų kaimynas – visą jaunystę praleidęs Karaliaučiuje, jaunuolis baigė Oro kovos mokyklą Drezdene ir pradėjo treniruotis. Vienas jo instruktorių buvo Franz Stigler, pagarsėjęs (jau po karo) savo humanišku poelgiu su pamušto sąjungininkų bombonešio įgula (apie tai rašiau Neįtikėtina istorija: kaip nacių pilotas JAV bombonešį išgelbėjo).
Beje, pats Franz‘as pradžioje buvo gana skeptiškas savo globotinio atžvilgiu – Gerhardo šaudymo rezultatai poligonuose buvo prastoki, ypatingų charakterio savybių taip pat nepastebėta. Panašu, kad Gerhardo laukė eilinė Luftwaffe piloto karjera, kuri paprastai nebūdavo labai ilga, juolab, pradžia nieko gero nežadėjo – pažeistas lėktuvas virš Lamanšo ir kelios valandos plūduriavimo gelbėjimo plauste laukiant gelbėtojų, vėliau koviniai skrydžiai Rytų fronte ir sužeidimas.
Tačiau po truputėlį Gerhardas įsismarkavo – Barbarosos operacija ir sovietų triuškinimas jam visai sekėsi. 1942-ųjų liepą jo sąskaitoje jau 30 numuštų priešo lėktuvų ir keletas skirtingų Geležinio Kryžiaus apdovanojimų, kurie, kas labai svarbu, suteikdavo tokių retų atostogų akimirkų. Per vienas jų jis vedė savo draugę Christine. Gal pakylėtas šių įvykių, gal tiesiog pajutęs, jog gali daugiau, jis ėmė tiesiog šienauti sovietus jų pačių danguje – 1943-ųjų lapkritį jis peržengė 200 numuštų orlaivių kartelę ir vis kilo aukštyn – po kelių mėnesių Gerhardas tapo pirmuoju oro pajėgų pilotu, pasiekusiu 1000 kovos misijų ribą ir kelis kartus pakartojo taip vadinamą „asas-per-dieną“ pasiekimą, kuomet per 24 valandas yra numušami net 5 ar daugiau priešų skraidymo aparatų.
Vykdamas atostog ir atsiimti eilinio savo apdovanojimo, Gerhardas traukinyje sutiko eilę kolegų, tarp jų ir bičiulį Erich‘ą Hartmann‘ą, su kuriuo kaip reikiant pasivaišino konjaku ir šampanu. Atvykę į Berghof‘ą, A.Hitlerio rezidenciją Bavarijos Alpėse, draugai buvo dar „šiltutėliai“, tuo sukeldami pasibaisėjimą nacių diktatoriaus adjutantui majorui Nicolaus von Below‘ui.
E. Hartmann‘as dar bandė „taisyti reikalus“ užsimaukšlindamas laukiamajame rastą kepurę, bet adjutantas tik sušnypštė: „Palikite ramybėje Fiurerio skrybėlę“. Kaip ten bebūtų, viskas baigėsi laimingai, ir kiek vėliau Gerhardas dar sudalyvavo E. Hartmann‘o vestuvių puotoje kaip vyriausias pabrolys.
Paskutinę savo oro pergalę G. Barkhorn‘as pasiekė 1945-ųjų sausio 5-ą dieną, o jau gegužės 4-osios rytą sutiko amerikiečių belaisvių stovykloje, iš kurios buvo paleistas rugsėjo mėnesį.
Išbandęs keletą darbų vyras tapo Volkswagen gamintojo atstovybės darbuotoju Tryro mieste, o po 4 metų – ir filialo vadovu, bet... karo tarnyba aviacijoje buvo artimiausia Gerhardo širdžiai ir 1955-aisiais jis grįžta į rikiuotę.
1968-aisiais tarnauja Danijoje, NATO Baltijos Taktinės grupės štabe, o karjerą baigia Brigados generolo laipsniu ir Štabo viršininku Ramštaino bazėje, Vokietijoje.
1983-aisiais sausio 6-ją jis veža savo žmoną snieguotu greitkeliu, kuomet į juos rėžiasi kita transporto priemonė. Gerhardo žmona išsviedžiama iš automobilio ir žūsta vietoje. Vyras nugabenamas į ligoninę. Sužinojęs apie žmonos mirtį jis tyliai užmerkia akis ir jau niekada neprabunda.
Gerhard‘as Barkhorn‘as numušė 301 priešo lėktuvą.
Nr.1. Erich‘as Hartmann‘as
Gimė 1922-aisiais nedideliame Vokietijos Weissach‘o miestelyje, kuris šiandien garsėja Porshe automobilių tyrimo centru ir tuo, kad... jame gimė Erichas Hartmann‘as.
Vaikinas nuo jaunų dienų domėjosi aviacija – pasiturinti šeima turėjo nuosavą nedidelį lėktuvą, motina Elisabeth buvo viena pirmųjų sklandytuvų piločių Vokietijoje, įkūrusi ir nuosavą aviacijos treniruočių klubą.
Jaunasis Erichas tapo Hitlerjugend‘o (nacistinė jaunimo organizacija) sklandytuvų instruktoriumi, o 1937-aisiais gavo piloto licenziją. Maištingas vaikino charakteris pasireiškė nuo jaunų dienų, kaip ir jį lydinti fortūna. Nepaisęs nurodymų jis dažnai pažeisdavo skrydžių taisykles pavojingai manevruodamas. Kartą, už tai buvęs nubaustas ir privalėjęs praleisti eilinius treniruočių skrydžius, jis išgelbėjo savo gyvybę, kuomet jam paruoštas lėktuvas su pakaitine įgula patyrė techninę avariją. Tačiau vyras mokėsi ir vėliau, kitiems jauniems pilotams visuomet sakydavo: „Skrisk galva, bet ne raumenimis“. Tačiau tai buvo vėliau, o kol kas Hartmann‘as, tikras nutrūktgalvis – pirmosios kovinės misijos metu, įsibėgėjęs jis nesugebėjo pasirinkti tinkamo greičio ir vos netaranavo priešininko, susidūrimo išvengdamas paskutinę sekundę bei spruko slėptis į debesį, galiausiai ir tūpdamas avariniu būdu. Už tai jam buvo paskirta trijų dienų neskraidymo bausmė ir darbas orlaivių aptarnavimo padalinyje. Pilotas mokėsi iš savo klaidų, tačiau mūšio lauke mėgo elgtis kaip individualistas. Visų pirma, ilgai ir atidžiai rinkdavosi auką. Jeigu pavykdavo – atakuodavo didžiuliu greičiu, ugnį atidengdamas tik itin trumpame atstume. Iškarto po to sekdavo greitas atsitraukimas iš anksto numatytu būdu. Savo taktiką pilotas modifikuodavo priklausomai nuo orlaivio tipo, kuriuo tuo metu skrenda ir net atsižvelgdamas į automatinių lėktuvo patrankėlių modelį bei jų greitošaudą.
Kaip ir prieš tai aprašyti jo kolegos, Erichas didžiausias savo pergales pasiekė Rytų fronte – ne kartą numuštas oro gynybos priemonėmis, sužeistas ir net patekęs sovietų nelaisvėn, E. Hartmann‘as išgyvena, iš nelaisvės pabėga, o priešus danguje – siunčia žemėn. Pavyzdžiui, per 5 1943-jų rugpjūčio dienas jis numuša 24-is sovietų orlaivius ir perkopia 200 numuštų priešų ribą. Tikslindami perduodamus pranešimus apie nuostolius Luftwaffe vadovybė pasitelkia papildomus stebėtojus ir kelis kartus revizuoja pranešimų tikrumą – nerandama prie ko prikibti, Erichas priešus iš dangaus siunčia žemėn pavydėtinais kiekiais ir reguliariai.
Ilgainiui pilotui iškyla problema – jo lėktuvas, nuspalvintas charakteringu piešiniu ir saviškių vadinamas „Juodaja tulpe“, sovietų gretose garsėja kaip „Juodasis velnias“ (Черный чёрт, rus.) – pakilus į orą, priešo aviacija skuba dingti iš horizonto, o piloto numuštų priešų skaičius taip sparčiai neauga – Erichas tiesiog neberanda taikinių. Kartais vadovybė už jo Messerschmitto šturvalo pasodindavo kitą patyrusį pilotą – naujokai, matydami Ericho lėktuvą savo rikiuotėje jausdavosi ramiau ir pasiekdavo geresnių kovinių rezultatų.
1944-ųjų rupjūčio 24-ąją jis kirto 300-ų numuštų priešo orlaivių ribą, per dieną sunaikindamas 11 sovietų lėktuvų. Atsiimdamas apdovanojimą iš A. Hitlerio rankų E. Hartmann‘as išgirdo: „...jeigu Luftwaffe‘je būtų visi tokie kaip tu ir Rudel‘is...“. Pasak vyro, tuomet jis išgirdo dar ir tai, apie ką pusę lūpų buvo kalbama jo dalinyje bei visoje kariuomenėje – kad „..kariniu požiūriu, karas tikriausiai pralaimėtas...“.
Paskutinį priešo lėktuvą Erichas numušė netoli Brno miesto, Čekijoje, paskutinę karo dieną. Nusileidęs, padėjo draugams sunaikinti likusius orlaivius, amuniciją ir išskrido pasiduoti amerikiečiams. Deja, remiantis abipusiais susitarimais, pilotus, kovojusius prieš Sovietų Sąjungą, buvo privalu perduoti Raudonosios Armijos žinion – Erichas papuola į rusų nelaisvę, kurioje pagarsėja savo „nesukalbamu“ charakteriu. Kartą, į tardytojo smūgį atsakęs užvoždamas šiam taburete, vyras leidžia laiką ankštoje vienutėje, maitinamas duona bei vandeniu ir jokiu būdu nepasiduoda įkalbinėjimams bendradarbiauti. Bado streikai ir prievartinis maitinimas surišus rankas, galiausiai teismas ir 20-ies metų laisvės atėmimo nuosprendis, kurio kaltinamoji dalis skambėjo labai jau sovietiškai: „Už taikių gyventojų žudynes bombarduojant duonos gamyklą prie Briansko bei socialistinės nuosavybės sugadinimą naikinat brangius Raudonosios Armijos orlaivius, taip padarant žalą TSRS ekonomikai...“.
Vėliau nuosprendis padidinamas iki 25 metų laisvės atėmimo, o E. Hartmann‘as keliauja „etapais“ nuo Novočerkasko iki Uralo kalnuose esančių įkalinimo vietų. 1955-aisiais pagal karių grąžinimo programą jis repatrijuojamas į Vakarų Vokietiją, kur mielai priimamas amerikiečių, kaip jų naujų karinių lėktuvų bandytojas-konsultantas, tačiau ir čia neišsižada savo maištingo būdo, stipriai ir dažnai kritikuodamas jų naujus kūrinius.
Pasitraukęs į pensiją 1970-aisiais, jis dirba aviacijos instruktoriumi bei atlieka grupinius skrydžius veteranų susitikimuose. 1993-iųjų rugsėjo 20 dieną, būdamas 71-rių metų amžiaus, miršta savo namuose.
1997-aisiais, praėjus beveik 4 metams po jo mirties, Rusijos Federacijos karinė prokuratūra peržiūri E. Hartmann‘o bylą ir paskelbia, kad kaltinimai jam anuliuojami.
Erichas Hartmannas numušė 352 priešo lėktuvus ir tapo efektyviausiu koviniu pilotu žmonijos istorijoje.