Jau senovės Romoje, legionieriai dėvėjo caligae – odos sandalus, kurie tiko švelniam Viduržemio jūros klimatui, vėliau atsirado calceus – batai aukštais aulais skirti šaltesniam orui. Didžiojoje Britanijoje 19 amžiaus pradžioje paplito ilgauliai odos batai pažemintu kulnu itin patogūs kavaleristams. Juos sekė „veliai“ – dabartinių guminių botų protėviai. Kaip matysite iš vėlesnio pasakojimo, visus juos vienijo tik tai, kad pradėti naudoti kariuomenėje, jie greitai prigydavo ir civiliame gyvenime.
Žemi kariški bateliai buvo lengvi ir nebrangūs, tačiau visiškai neatitiko karo lauko sąlygų. I-ojo Pasaulinio Karo metu pradėjusi siausti „tranšėjos pėdos“ bėda reikalavo greitų sprendimų. „Tranšėjos pėda“ buvo vadinami kojų pažeidimai atsiradę dėl ilgo ir drėgno pėdos laikymo – pradžioje pasireiškę nedideliu dilgčiojimu, vėliau pereidavo į didžiulius skausmus ir audinių nekrozę. Vienintelis efektyvus „gydymo“ būdas – pėdos amputacija. Tūkstančiai karių abiejose fronto pusėse buvo siunčiami į karo lauko ligonines su šia diagnoze ir dažniausiai į kovas jau nebegrįždavo. Apkasų sausinimas, dažnas kojinių keitimas, specialūs tepalai ir antiseptikai tik iš dalies sprendė problemą – kai tu esi vandenyje ir dumble virš pėdos kauliukų 24 valandas per parą, reikia kitų sprendimų. JAV buvo sukurti „mažieji Peršingo tankai“ – generolo Džono Peršingo sprendimu patvirtinta JAV ekspedicinio korpuso ekipuotės dalis – storos odos aulinukai su priekyje ir kulno apačioje esančiais metaliniais apkaustais – kariai galėjo jaustis kur kas komfortiškiau.
II-ojo Pasaulinio Karo išvakarėse daugelis šalių kūrė savo oro desanto pajėgumus. Iškilo specifinė problema – nemažai karių, šuolių su parašiutais metu išsinarindavo kojas – tapo akivaizdu, kad desantininkams buvo reikalinga geresnė čiurnos fiksacija. Aukšti batai be raištelių (rusiško „čebato“ stiliaus) sprendė problemą, bet buvo sunkūs ir pasitaikė atvejų, kad desantuojantis nukrisdavo nuo kojos (sovietai net desante juos naudojo iki pat Afganistano karo ir dalinai – jo metu).
Amerikiečiai ir naciai beveik vienu metu pradėjo ieškoti išeities ir atskirai dirbdami gavo beveik identišką rezultatą. JAV oro desanto legenda, dar vadinamas „žaliųjų berečių tėvu“ Viljamas Jarboro pasiūlė desantininko bato prototipą – vidutinio aukščio suvarstomą raišteliais avalynę su papildomai apsaugotais kojų pirštais ir nuožulniu kulnu, kuris mažiau kabintųsi už metalinių lėktuvo konstrukcijų.
Nacių Fallschirmjäger (desantininkai) jau 1941-aisiais gavo labai panašų apavą, kuris kito II-ojo Pasaulinio Karo metu. Tiesa, JAV kariuomenės ir Vokietijos Vermachto eiliniai į kolegas desantininkus galėjo žiūrėti su pavydu, nes bent jau iki 1943-iųjų šis naujoviškas apavas jiems nebuvo išduodamas.
Po karo, amerikiečių kario standartinis apavas tapo M1948 Russet Combat Boot, Bundesvero kariai panašius batus gavo 7-jame dešimtmetyje. Pirmieji, masinės gamybos kariški „suvarstomi“ batai buvo rudos spalvos, tačiau maždaug nuo 1957-ųjų pradėjo plisti juodi odiniai gaminiai bei atsirado galybė variacijų – „kvėpuojantys“ odos – specialios medžiagos batai kovoms karšto klimato šalyse, batai su įmontuota metalo plokštele pade apsaugantys koją nuo aštrių priešo spąstų ir t.t.
Tuo tarpu civilinė visuomenės dalis, kartu su komisuotais kariais greitai įvertino kariškos naujovės privalumus. Baikerių klubai JAV, besiformuojanti skustagalvių, kiek vėliau ir pankų bendruomenė Europoje pamėgo šią avalynę kaip protesto ženklą. Pridurčiau – universalaus protesto. Jeigu paminėtų subkultūrų atstovai neretai išbandydavo šią avalynę ant priešo šonkaulių ir grėsmingų plieno žirgų, tačiau su tam tikromis išimtimis, kariuomenei nejautė ypatingai šiltų jausmų, tai antikariniai protestai JAV, kuriuose dalyvavo buvę veteranai infiltravo kariškų batų madą net ir hipių tarpe.
Ir nebūtinai šiuos nudrengtus batus reikėjo parsivilkti iš kariuomenės ar ieškoti sodo – daržo reikmenų skyriuose tarp kastuvų ir grėblių. Yra paklausa – bus ir pasiūla, taip veikia sveikas kapitalizmas. Ir vėl – be kariuomenės čia neapsieita. 1945-aisiais, vokiečių kariuomenės medikas Klausas Martensas gydėsi savo sužeistą koją Miuncheno ligoninėje. Karo pabaigos sumaištyje jis „pasiskolino“ įrankius ir odos atraižų iš netoliese esančios batų taisyklos, rado aviacinės gumos likučių ir pasisiuvo sau patogius batus. Sveikstanti koja ėmė sveikti iš tiesų, o aplinkui mikliai atsirado civilių vokiečių, kurie įvertino nebrangią ir patogią avalynę.
Verslas pamažu įsisuko, ypač, kuomet licenzijas gamybai nusipirko britai, o jau gerokai vėliau daktaro Martenso gaminiai įžengė į JAV ir Azijos rinkas. Nebereikėjo rinkti aviacinės gumos batų padams, o reikėjo tik spėti patenkinti didžiulį klientų poreikį. Suvarstomi batai „žengė“ pas gotus, metalistus, turistus ir pagaliau – ant podiumų. Kariško kirpimo striukių ir metalinių grandinių derinius papildė šortai ir vasarinės suknelės, o išėję buvusių karų veteranai tikriausiai stebi viską iš dangaus su kiek ironiška šypsena.