Oficialiame šios architektūrinės kompozicijos aprašyme teigiama: „Už Alksnynės vienkiemio, marių pakrantėje, stovi paminklas Tarybinės Armijos kariams. 1945 m. sausio pabaigoje kovose dėl Kuršių nerijos žuvo septyni rusų desanto kariai. 1967 m. jų žūties vietoje pastatytas paminklas. Iš marių dugno iškeltame apie 30 tonų svorio akmenyje iškaltas rūstus, skausmingas kario veidas. Paminklo memorialo architektas P. Šadauskas, skulptorius – J. Vertulis.“
1980 m. vasario 22 d. leidinio „Tarybinis studentas“ Nr. 6 straipsnyje „Kovotojų atminimui“ parašyta dar didesnė nesąmonė. Esą 1945 m. „sausio 29-osios naktį, kapitono V. Fomino vadovaujamas karininkų ir seržantų būrys sėkmingai perplaukė sąsiaurį ir įsitvirtino rytinėje pusiasalio dalyje. Visą parą saujelė tarybinių karių atmušinėjo priešo atakas. Vieni pirmųjų žuvo vadas V. Fominas, politinis vadovas E. Kulikas. Gretos retėjo, bet tarybiniai kariai nemokėjo pasiduoti ir kovojo iki nakties...“
Teisybės pateiktoje citatoje tik tiek, kad raudonarmiečiai žuvo. Tačiau prieš 40 metų niekas negalėjo patikrinti, ar minėtame straipsnyje yra nors menkas tiesos grūdelis, ir tikėjo kiekvienu jo žodžiu.
Įamžino prasimanymą
Visų pirma, kariai vadinamojo sąsiaurio, tiksliau Kuršių marių, perplaukti niekaip negalėjo. Nes 1945 m. sausio pabaigoje spaudė stiprus šaltis (iki 30 laipsnių šalčio), todėl marios buvo užšalusios.
Todėl raudonarmiečiai, kurių buvo kur kas daugiau, nei būrys, o iš keturių kuopų sudarytas batalionas, į Kuršių neriją perbėgo ledu. Ši savižudiška operacija buvo sumanyta tam, kad norėta sutrukdyti vokiečiams atsitraukti iš Smiltynės.
Todėl keliems daliniams buvo įsakyta persikelti į neriją per užšalusias Kuršių marias, išsilaipinti krante ir sunaikinti priešą šiaurinėje pusiasalio dalyje. Šią užduotį vykdyti įsakyta 19-ojo šaulių korpuso daliniams. Pavojingai operacijai atlikti buvo parinktos 32-oji ir 344-oji divizijos, kurių vadai gavo pylos už tai, kad kai kurie šių divizijų dalinių vadai vangiai puolė Klaipėdą (Mėmelį) sausio 27 d., o 322-osios divizijos štabas tą dieną net trims valandoms buvo praradęs ryšį su keliais savo pulkais. Todėl „prasikaltusioms“ divizijoms, matyt, buvo įsakyta atlikti pavojingą užduotį ir taip „išpirkti“ savo kaltę.
Sausio 28 d. 32-osios šaulių divizijos 113-asis pulkas pabandė prasiveržti į neriją, tačiau jį sustabdė stipri artilerijos ir minosvaidžių ugnis. „Ledu judančius ir priedangos netekusius dalinius priešas pasitiko artilerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnimi, tuo pridarydamas reikšmingų nuotolių“, – abstrakčiai rašoma 4-osios smogiamosios armijos kovos veiksmų žurnale.
Sausio 29 d. naktį paleidus dūmų uždangą 113-ojo šaulių pulko rinktiniam batalionui, sudarytam iš keturių kuopų, kuriam vadovavo kapitonas Ivanas Polozkovas, pavyko bėgte ledu įveikti marias ir išsilaipinus nerijoje užimti joje placdarmą. Toje vietoje prasidėjo nuožmus mūšis. „Raudonųjų“ padėtį apsunkino tai, kad ledas neišlaikė patrankų, kurios nuskendo, ką bekalbėti apie šarvuotą techniką. Sutelkta artilerijos ugnimi vokiečiai nutraukė placdarme likusio dalinio susisiekimą su pagrindinėmis jėgomis, todėl jis nesulaukė nei pastiprinimo, nei šaudmenų papildymo.
Vakare placdarmą nerijoje užėmusiam pulkui padėti bandė 17-asis šaulių pulkas, kuris įsitvirtino vakariniame Kiaulės nugaros salos krante ir susikovė su nerijoje įsitvirtinusiais vokiečiais. Tačiau tai mažai padėjo.
Žuvusiųjų kur kas daugiau
113-ojo pulko kovos veiksmų žurnale įrašyta, kad tame mūšyje žuvo net 49 raudonarmiečiai, tarp jų pats kapitonas I. Polozkovas ir dar 6 karininkai, iš kurių vienas – partorgas, 50 buvo sužeista. Net šešiems jų (penkiems karininkams) po mirties buvo suteikti Sovietų Sąjungos didvyrių vardai.
Įsakymuose buvo aprašytos fantastinės istorijos, kaip kiekvienas jų prieš mirtį dar spėjo sunaikinti po kelias dešimtis, net iki 100 puolančių fašistų. Tarp sunkiai sužeistųjų buvo ir pulko vadas majoras Ivanovas. Organizuojant artilerijos paramą ir forsuojant Kuršių marias buvo sužeistas ir artilerijos korpuso vadas generolas-majoras Starostinas. Tai, kad koviniuose veiksmuose dalyvavo ir jiems asmeniškai vadovavo tokie aukšti karininkai, liudija, kad situacija buvo itin sudėtinga.
Tiesa, rusai giriasi nerijoje nukovę net 200 vokiečių ir sunaikinę vieną „ferdinandą“. Tai dar vienas prasimanymas, nes vokiečiai Rytų fronte savaeigių pabūklų „Ferdinandas“ nebenaudojo nuo 1943-ųjų. Iš viso Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai pagamino tik 91 „Ferdinandą“, o šio tankų naikintojo vardu sovietų raštininkai vadindavo bet kokius savaeigius artilerijos pabūklus. Jei tikėtume jų prasimanymais, tai raudonarmiečiai mūšiuose sunaikino net 800 šių mašinų.
Kapitono I. Polozkovo apdovanojimo (po mirties) rašte įrašyta, kad jo vadovaujama kuopa užimtame placdarme sudarė žiedinę gynybą ir gynėsi iki pat sausio 30-osios ryto. Desantininkams esą pavyko atmušti šešias skaitlingesnio priešo atakas. I. Polozkovas žuvo viename iš mūšių artimose kautynėse vyras prieš vyrą.
Teigiama, kad politrukas Aleksandras Kulikas, kuriam taip pat buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas (po mirties), per paskutinę ataką pasibaigus šoviniams kilo į kovą ir artimose kautynėse sunaikino net 10 fašistų. Aišku, krito nelygioje kovoje.
Sausio 30-osios naktį į placdarmą nerijoje pavyko permesti 344-osios šaulių divizijos bei artilerijos korpuso dalinius, tačiau raudonarmiečiai jau buvo žuvę, o vokiečių priedangos daliniai – atsitraukę.
Vokiečiams trauktis Kuršių nerija į Sembą 4-osios smogiamosios armijos daliniai ėmėsi juos persekioti. Jų pačių teigimu, „valyti“ Kuršių neriją ir „naikinti“ besitraukiančius vokiečius.
Ne kovėsi, o sekė paskui
Tačiau ir šiame etape „raudonieji“ atsargiai sekė paskui atsitraukiančius priedangos dalinius ir užimdavo tik tą teritoriją, kuri būdavo paliekama. Vokiečiai vengė atviros kovos ir rengdavo pasalas persekiojantiesiems, smogdavo į flangus ir iškart atsitraukdavo į iš anksto parengtas pozicijas.
4-osios smogiamosios armijos junginiai persekiojo vokiečius judėdami nerija, kurioje reikėdavo ne tik įveikti apsauginius griovius, apkasus nuo marių kranto iki jūros pakrantės, ant kelio ir miške užverstų medžių užtvaras bei ištisinius minų laukus. Be to, „raudonųjų“ teigimu, atremti nuolatines kontratakas. Vien vasario 1 d. buvo atremtos keturios kontratakos. Bent jau taip rašoma kovinių veiksmų žurnale.
Tačiau, vokiečių duomenimis, jų daliniai į Sembą per Kuršių neriją traukėsi be rimtesnės kovos. Ariergarde atsitraukimą dengė du 58-osios, vienas 95-osios divizijų batalionai ir keli artilerijos padaliniai. Pirmoji gynybos linija skersai neriją nuo Budnio rago iki jūros. Rytiniame nerijos krante buvo įrengtos kelios ugnies pozicijos, kad atremtų marių ledu į neriją norinčius perbėgti priešus.
Rimtesnę grėsmę besitraukiančioms pajėgoms kėlė aviacija, kuri 27–29 dienomis atliko 400 skrydžių, atakuodama išilgai nerijos judančias kolonas.
Kautynės dėl Juodkrantės
Šiauriau Juodkrantės buvo įrengtos dvi gynybos linijos, viena nuo kitos nutolusios apie kilometrą. XXVIII korpuso sausio 30 d. ataskaitoje pranešama, kad priešininkas kelis kartus puolė dešinįjį besiginančiųjų frontą šiauriau Juodkrantės. Pulta nuo rytinės pakrantės iš Kuršių marių pusės anksti ryte apie 6.00–7.30 val. Tačiau visi puolantieji, 250–300 raudonarmiečių, buvo atmušti artimose kautynėse.
Priešai, kaip rašoma XXVIII korpuso ataskaitoje, nesiliovė ir į neriją atsigabeno lengvąją artileriją bei pėstininkų papildymą. Vokiečiai neabejojo, kad rusai toliau darys spaudimą iš šiaurės ir pamėgins apsupti priedangos dalinius nuo marių pusės.
„Popiet Kuršių nerijoje sužlugo pasikartojęs priešo bandymas užimti sargybinę gatvę (pažodžiui „pašto gatvė“ – „Poststrasse“) šiauriau Schwarzort (Juodkrantės, aut. past.). Priešo praradimai – apie 180 žuvusių, 22 kulkosvaidžiai (M. G.) paimti kaip trofėjai.
Planingai vykdomas pietinio smaigalio atlaisvinimas iki Juodkrantės.
Orai: apsiniaukę, protarpiais sninga“, – rašoma XXVIII korpuso ataskaitoje.
Paskui atsitraukiančiuosius sekė 4-osios smogiamosios armijos 19-ojo šaulių korpuso daliniai. Šio korpuso kovinių veiksmų žurnale rašoma, kad sausio 30 d. buvo sunaikinta net 50 vokiečių, paimti trys belaisviai. Pačių nuostoliai – 12 žuvusių, 32 sužeisti.
Atsitraukdami vokiečiai plačiai naudojo medžių užtvaras, kurios kliudė judėti persekiotojams. Didelė grupė, apie 400 raudonarmiečių, buvo išblaškyta artilerijos ugnimi pačioje Juodkrantėje.
Nors sovietai mini, kad nukovė 50 „fricų“, vis tik vokiečiai traukėsi patirdami minimalius nuostolius arba išvis be nuostolių.
19-ojo šaulių korpuso kovinių veiksmų žurnale rašoma, kad Juodkrantė po trumpos artilerijos ugnies buvo užimta sausio 31-osios 1 valandą nakties. Puolantieji patvirtino, kad jų daliniams teko įveikti dvi gynybos linijas. Panašu, kad ir tąkart „raudonieji“ užėmė tuščius apkasus. Nepaisant to, jie giriasi nukovę net 45 priešo karius ir karininkus, sudaužę du kulkosvaidžius ir vieną minosvaidį. Paimtas į nelaisvę vienas 145-ojo apsaugos pulko karys. Sovietų nuostoliai – 14 žuvusių, 48 sužeisti. Tačiau net 8 iš pastarųjų sušalo mūšio lauke, nesulaukę pirmosios pagalbos. Dėl šio incidento ir netinkamai organizuotos sužeistųjų evakuacijos 344-osios divizijos vadai gavo pylos, kad negeba evakuoti sužeistųjų. Visai gali būti, kad užėmus Juodkrantę vadai ir eiliniai kariai puolė grobti paliktas vertybes ir sužeistuosius tiesiog užmiršo.
Savo ruožtu vokiečiai tvirtino, kad atsitraukimas vyksta, kaip ir suplanuota. „Pasitraukimas per neriją vyksta sparčiai<...> Tik stiprus priešo batalionas, kuris sausio 31 d. į šiaurę nuo Juodkrantės (Schwarzort) per užšalusias marias įsiveržė į neriją, atrodė iš pradžių kaip grėsminga užtvara. Bet šis batalionas <...> sunaikintas iki paskutinio kario“, – po karo rašytuose prisiminimuose rašė 58-osios pėstininkų divizijos 154-ojo grenadierių pulko vadas pulkininkas Werneris Ebelingas.
Nepažymėtas geležinkelis
Užėmę Juodkrantę sovietų išminuotojai surado žemėlapiuose nepažymėtą siaurąjį geležinkelį, kuris prasidėjo 5 km į pietvakarius nuo Juodkrantės, o baigėsi Smiltynėje tiesiai prieš Dangės žiotis. Tikėtina, kad šiuo geležinkeliu buvo evakuojamas visas XXVIII korpusas.
Nuo sausio 27 d. iki sausio 31 d. raudonųjų 19-asis šaulių korpusas neteko 133 karių, 450 buvo sužeisti.
Vasario 1 d. buvo užimta Preila, kurią vokiečiai gynė įsirengę ugniavietę ant Vecekrugo kopos.
Vasario 2-osios naktį po dvi valandas trukusio susišaudymo raudonarmiečiai užėmė vokiečių ariergardo dalinių paliktas pozicijas Purvynėje. Netrukus užėmė ir Skruzdynėje bei Nidoje įrengtus gynybinius įtvirtinimus.
19-ojo šaulių korpuso vadas net įsakė sustiprintam būriui kirsti Kuršių marias iš rytinės jos pakrantės ir pasiekti neriją pietinėje dalyje, kad atkirstų besitraukiantiems vokiečių daliniams kelią į Sembą. Tačiau ši operacija nepavyko, nes įveikti marias sukliudė properšos lede, todėl kariams teko grįžti į rytinį krantą tarp Skirvytės ir Deimenos žiočių.
Užtat užėmus Nidą „raudoniesiems“ atiteko nemenkas grobis – 12 šaudmenų sandėlių, 8 maisto produktų sandėliai, net 250 kurėnų, kurie rusų dokumentuose pavadinti „žvejybinėmis jachtomis“.
Vasario 3 d. sovietai užėmė Rasytę (dab. Rybačyj) ir Šarkuvą (Lesnoje). Vasario 4 d., Šarkuvoje 4-oji smogiamoji armija susijungė su 3-ojo Baltarusijos fronto sudėty kovojusia jau aprašytąja 43-iąja armija. Nuo tos dienos visa nerija buvo sovietų rankose.
Nuo vasario 1 d. iki vasario 4-osios rusai Kuršių nerijoje užgrobė 75 įvairių kalibrų artilerijos pabūklus, 8 minosvaidžius, 61 šaudmenų sandėlį, 40 maisto produktų sandėlių, 5 automašinas, 20 motociklų, 100 dviračių. Nieko keisto, kad trofėjams suskaičiuoti ir aprašyti skiriama daugiau vietos ir laiko, nei sužeistiems kariams suskaičiuoti.
Tad ir Alksnynėje, kuri raudonarmiečių kovinių veiksmų žurnaluose vadinama vokiškai Erlenhorst, stovintis memorialas neturi jokių sąsajų su istorine tiesa. Kaip ir daugelis Lietuvoje likusių sovietinių paminklų, taip ir šis tebestovi tam, kad skleistų melą ir prasimanymus.
Tad gal ir gerai, kad niekas nebesustoja prie šios kompozicijos.