Įžanga
Didžiajam karui artėjant į pabaigą, rugsėjo 28 d., po ilgos ir kruvinos nelemtų kautynių dienos, H. Tandey buvo atsirėmęs tranšėjos pakraštyje ir nerimastingai žvelgė į vokiečių liniją. Lauke buvo tamsu ir tylu, tvyrojo rūkas. Staiga horizonte britas išvydo žmogaus siluetą, artėjantį jo apkaso link. Karys instinktyviai stvėrė ginklą ir nusitaikė į neaiškią figūrą, tačiau neskubėjo nuspausti gaiduko. H. Tandey pirma turėjo įsitikinti, kas buvo tas žmogus tolumoje: ar tai kitas sąjungininkų karys, grįžtantis atgal į apkasą, ar priešų kareivis, ketinąs pulti jo kuopą.
H. Tandey įsmeigęs akis spoksojo per savo ginklo vamzdį, tirštame rūke bandydamas įžiūrėti, ar tai buvo priešas, ar vienas saviškių, kol galiausiai atpažino sunkiai sužeistą vokiečių kareivį. Nepaisant miglos, H. Tandey pasirodė, kad vokietis buvo beginklis ir visiškai nesiorientavo aplinkoje. Jis atrodė pasiklydęs ir nesuvokė einąs priešo linijų link. H. Tandey nusitaikė, tačiau vis dar dvejojo. Sužeistasis kareivis ir toliau slinko pirmyn, kol galiausiai, atsidūręs apytikriai per 30 metrų nuo H. Tandey, sustojo. Pakėlęs galvą vokietis suprato savo klaidą, bet, užuot mėginęs bėgti ir bergždžiai gelbėti savo gyvybę, jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo įsmeigęs akis į britų kareivį, tarsi laukdamas kulkos į kaktą.