Vietnamo karas buvo klaida: kaip nutekinti Pentagono dokumentai padėjo tai įrodyti

Pentagono dokumentai – taip vadinosi itin slaptas JAV Gynybos departamento tyrimas apie Jungtinių Valstijų politinį ir karinį vaidmenį Vietname 1945–1967 m. Iki 1968-ųjų JAV Vietname dislokavo per 500 tūkst. karių. Karo analitikas Danielis Elsbergas, dalyvavęs JAV Gynybos departamento programoje, nepalaikė vyriausybės sprendimo toliau tęsti karo veiksmus.

Jo manymu, plačioji visuomenė taip pat turėjo teisę žinoti, kas buvo fiksuojama Pentagono dokumentuose, todėl nukopijavęs ataskaitas 1971-ųjų kovo mėnesį Elsbergas nutekino slaptą informaciją.

1967 m. Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriaus Roberto Maknamaros prašymu, Gynybos departamento analitikų grupė parengė įslaptintą tyrimą apie JAV politinę ir karinę rolę Vietname po Antrojo pasaulinio karo. Oficialiai programa vadinosi „Gynybos sekretoriaus kabineto Vietnamo darbo grupės ataskaita“. Vėliau pasaulis sužinojo apie tai Pentagono dokumentų vardu.

Rengdami tyrimą, analitikai rėmėsi įslaptinta Valstybės ir Gynybos departamentų bei Centrinės žvalgybos agentūros (CŽV) archyvine medžiaga. Darbas buvo baigtas 1969 m. Jį sudarė 7 tūkst. puslapių suskirstyti į 47 tomus. Prie bylos buvo prisegta žyma – „Visiškai slapta“.¹

1954-1957 m. Danielis Elsbergas² tarnavo Jungtinių Valstijų Jūrų pėstininkų korpuse bei dirbo strateginiu analitiku korporacijoje „RAND“³ ir JAV Gynybos departamente. Jis buvo ankstyvasis šalininkas JAV įsitraukimo į Indokinijos pusiasalio reikalus bei dirbo prie Pentagono dokumentų tyrimo 1967 m.

1969 m. Elsbergas įsitikino, kad Vietnamo karas buvo klaida ir JAV nepajėgs jo laimėti. Taip pat, jo manymu, Pentagono dokumentuose buvusi medžiaga apie Jungtinių Valstijų kišimąsi į Vietnamo reikalus turėjo būti prieinama ir plačiajai visuomenei, nes didelę dalį informacijos JAV slėpė nuo savo piliečių. Nukopijavęs dalį dokumentų Danielis kreipėsi į kongresą, tačiau pastarasis nesiėmė jokių veiksmų. Kuomet Senato užsienio santykių komitetas Elsbergo pasiūlymą atmetė, jis kreipėsi į „New York Times“ žurnalistą Neilą Šehaną.⁴

Po derybų kopijas buvo sutarta nugabenti į „New York Times“ užsienio reikalų redaktoriaus Džeimso Grinfildo butą Manhetene. Redaktoriaus padėjėjai gavę apartamentus Niujorko „Hilton” viešbutje pradėjo darbą. Žurnalistų tikslas buvo publikuoti identiškas ataskaitų kopijas. Kuomet nepriklausoma dienraščio advokatų kontora „Lord Day & Lord“ sužinojo jog visi 7 tūkst. puslapių buvo įslaptinti, atsisakė atstovauti „New York Times“ ir įspėjo laikraštį nepublikuoti šio turinio. Taipogi šią informaciją žadėjo perduoti Teisingumo departamentui.

Po keleto savaičių kruopštaus darbo, 1971-ųjų birželio 13 d. Neilas Šehanas išplatino publikaciją pirmajame „New York Times“ puslapyje. Skaitytojus pasitiko tokia citata: „Prieš tris metus Pentagonas atliko didžiulį tyrimą apie Jungtinių Valstijų vaidmenį ir karą Indokinijoje. Keturios JAV prezidentų administracijos laipsniškai vykdė savo įsipareigojimus priešintis komunistiniam režimui Vietname, remdamos pietinę dalį ir kovodamos prieš Šiaurės Vietnamą. Tačiau didžiausią nusivylimą kelia tai, kad karinė kampanija buvo vykdoma gerokai didesniu mastu, nei buvo skelbiama visuomenei“.⁵

„New York Times“ sprendimas paviešinti slaptus Pentagono dokumentus visuomenėje sulaukė itin didelio palaikymo, tačiau apie jų egzistavimą keliais mėnesiais anksčiau buvo rašęs ir „The Boston Globe“ žurnalistas Tomas Olifantas.

Netrukus po pirmosios dalies publikacijos 1971-ųjų birželio 13 d., Danieliui Elsbergui buvo pateikti kaltinimai dėl valdžios turto pasisavinimo, sąmokslo organizavimo ir šnipinėjimo, nes jis nutekino slaptą informaciją. Tačiau dėl netinkamo vyriausybės elgesio su kaltinamuoju - slaptų pokalbių pasiklausymų, tam tikrų dokumentų sunaikinimo ir net įsilaužimo į Elsbergo psichiatro kabinetą seanso metu, teisėjas Viljamas Metju Byrnas Jaunesnysis 1973 m. gegužės mėnesį kaltinimus Danieliui Elsbergui panaikino.⁶

„New York Times“ vyriausybei taip pat nepraslydo pro akis. Ričardo Niksono administracija, remdamasi nacionalinio saugumo sumetimais, įvairiais bandymais siekė suvaržyti ir uždrausti dienraščiui toliau skelbti dokumentus. Kuomet Antrasis apygardos apeliacinis teismas patvirtino tokį nutarimą, „New York Times“ skubiai kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, kuris panaikino spaudos suvaržymus ir suteikė dienraščiui leidimą toliau publikuoti medžiagą.⁷

^{1 „Pentagon Papers“
2 „Daniel Ellsberg“
3 „History and Mission“
4 „Journalism is really a fourth branch of government”
5 „Behind the Race to Publish the Top-Secret Pentagon Papers”
6 „Daniel Ellsberg“
7 „New York Times Co. v. United States (1971)”}