Visi lietuviai – gynybos ekspertai: kaip iš tiesų atrodo mūsų kaimynų karinės pajėgos

Žmogaus psichologija – įstabus dalykas. Mes (šį kartą kalbėsiu daugiskaita, nors tikiu, kad jūs, skaitytojau, esate išimtis iš taisyklės) dažnai sugalvojame save pateisinančius faktus ir „pritempiame“ argumentus taip, kad jie tik patvirtintų išankstinę susiformavusią nuomonę. Juk viena sunkiausiai ištariamų frazių galėtų būti: „Jūs visiškai teisus. Aš klydau.“ Dažnas, žiūrėdamas krepšinį su alaus bokalu rankose, keiksnoja mėgiamos komandos trenerį, nes keičiamas žaidėjas „galėjo dar žaisti“, o ant atsarginių suolelio sėdintis – „privalo būti nedelsiant leidžiamas į aikštę!“.

Žinoma, dažnai žodžiai parenkami kiek kitokia forma, tačiau esmė ta pati – Daningo-Kriugerio efektas – kuomet žmogus stipriai pervertina savo ribotas žinias, tačiau kritiškai vertina profesionalus. Laimėtos / pralaimėtos rungtynės prisimenamos kelias dienas ir nesukelia jokių pasekmių nei to žmogaus, nei tuo labiau, šalies, gyvenimui. Kas nutiks, jei taip pat vertinsime valstybės gynybą bei kaimynų karines galimybes?

„Trijų milijonų krepšinio trenerių šalis“ akimirksniu virsta „gynybos analitikų ir ekspertų bendruomene“, beje, dar radikalesne, negu krepšinio atveju. Tiesa, jeigu nuosavos kariuomenės atveju pasikartoja „daro nesamones, aš tai daryčiau taip – ...“, tai kaimyninių šalių karinių galimybių vertinimai išsiskiria kardinaliai, apipynus jas legendomis bei mitais.