Hansas Ulrichas Rudelis gimė 1916-ųjų liepos 2 d. Lenkijoje. Tėvas buvo liuteronų šventikas, tačiau mažasis Hansas nesidomėjo nei religija, nei mokslu, bet būdamas judrus vaikas labai mėgo sportuoti. 8-erių jis pirmą kartą susilaužė koją bandydamas savo vaikišką „parašiutą“– nušoko nuo namo stogo, laikydamas rankoje lietsargį – tai buvo jo pirmasis „skrydis“ ir kojos trauma, kurių gyvenime jam netruks.
„Jis nerūko, geria vien tik pieną ir nepasakoja istorijų apie moteris. Visas dėmesys ir laisvas laikas – vien tik sportui“ – taip apibūdino jaunuolį vienas iš jo sporto trenerių, tačiau nebuvo visiškai teisus – jau 1933 metais Hansas įstoja į Hitlerjugendą, paramilitarinę, nacių ideologija persmelktą organizaciją, iš kurios be didelio vargo pervedamas į Luftwaffe – nacių karines oro pajėgas.
Prasidėjus karui, kaip oro žvalgybos pilotas, H. Rudelis skraido virš Lenkijos ir mato šios šalies beviltiškas pastangas priešintis (apie tai rašiau šiame straipsnyje)
Pasyvus stebėjimas, duomenų perdavimas ir laukimas kol antžeminės kariuomenės dalys pradės ar užbaigs priešo triuškinimą – tai mažiausia, ko troško Hansas, norėdamas kuo greičiau tapti aktyvių kovos veiksmų dalimi. 1941-ųjų pradžioje jis mokosi pilotuoti atakos bombonešį Junkers Ju 87, iki šių dienų žinomą „Štuka“ pavadinimu.
Debiutavę Ispanijos pilietinio karo metu, 6500 šių kovos mašinų (tiek jų iš viso buvo pagaminta) tapo didžiuliu galvos skausmu visiems prieš juos kovojusiems priešams. Tai buvo unikalus lėktuvas, idealiai tinkantis pėstininkų artimos paramos kovai ir idealus priešo tankų naikintojas, kuris nerdavo stačiu kampu bei mesdavo bombas pavydėtinu tikslumu. Kiek vėliau, 7,92 mm kulkosvaidžius pakeitus 20 mm patrankėlėmis „Štuka“ tapo monstru-žemės taikinių naikintoju.
Turėjęs automatinius oro stabdžius, kurie stabilizuodavo lėktuvo greitį ir atakos kampą bei padėdavo išvengti kritinių pilotų perkrovų ir sąmonės netekimo mūšio metu, visgi labiausiai lėktuvas įsiminė savo „Jericho trimitais“, t. y. specialiomis sirenomis, kurios atakuojant skleisdavo specifinį bauginantį garsą.
Britų kariškiai evakuojami iš Diunkerko (apie juos šiek tiek rašiau čia), sulaukę visos „Štukų“ bangos danguje virš savęs, teigė: „tas garsas tiesiog gręždavo smegenis, norėjosi kristi ant žemės ir rėkti“. Jeigu reikėtų pasirinkti garsą, kuris būtų II-ojo Pasaulinio karo simboliu, šių orlaivių sirenos neabejotinai būtų lyderių tarpe.
Kuomet H. Rudelis gavo šį orlaivį savo dispozicijon, priešams išaušo liūdnas laikotarpis.
Pirmąją savo kovinių skrydžių dieną H. Rudelis 4 kartus kilo į orą, pirmąjį mėnesį – daugiau kaip 100 kartų. „Be jokios abejonės, jis geriausias mano eskadrilėje! Tiesa, taip rizikuoja... tokie ilgai negyvena“, – teigė kapitonas Ernstas-Zigfrydas Steenas.
„Jisai manė, kad aš atakuoju per žemai ir vieną kartą sudušiu, o aš norėjau tiesiog tiksliau pataikyti ir be reikalo neeikvoti amunicijos“, – vėliau teigė H. Rudelis. O pataikyti jis mokėjo.
1941-ųjų rugsėjo 21-ąją Baltijos jūros Suomijos įlankoje stovintį sovietų karo laivą „Marat“ atakavo Ju 87 pora. Laivas, kadaise padėjęs kovoti bolševikams prieš baltagvardiečius pilietiniame kare, vėliau buvęs Kronštato sukilimo prieš bolševikus įrankiu ir, galiausiai, – laivas, apšaudęs iš jūros kovojančią Suomiją Žiemos karo metu (rašiau apie tai čia ir čia) su nesenai iš pagrindų atnaujinta priešlėktuvine ginkluote, pasiruošė gintis ir... vienintelė H. Rudelio mesta 1000 kilogramų bomba smogė tiesiai į laivo amunicijos saugyklą. Žuvo 326 įgulos nariai...
„Aš mačiau jūreivius, bėgiojančius ant denio, o didžiuliai plieno anstatai augo mano akyse sulig kiekviena sekundės dalimi, tačiau stengiausi maksimaliai koncentruotis į ataką ir man pavyko“, – taip vėliau kalbėjo vokiečių pilotas.
1942-ųjų pradžioje, kartu su savo ištikimuoju porininku, radistu ir šauliu Erwinu Hentscheliu, vyras pasiekia 500 kovinių misijų lygmenį bei pasipuošia Riterio Kryžiaus Geležiniu kryžiumi – aukštu nacių karinės mašinos apdovanojimu.
O priešakyje laukia kruvinasis Stalingrado mūšis, į kurį pasakojimo herojus įžengia savo statistikoje registruotais sunaikintais priešo sunkvežimiais, paskandintu laivu bei susprogdintomis artilerijos pozicijomis. Neilgai trukus, kulkosvaidžiai jo orlaivyje pakeičiami patrankėlėmis, ir priešo tankų įguloms tai reiškia lokalią katastrofą.
Vien 1943-ųjų liepos 12-ąją Hansas sunaikina 12 priešo tankų – visą sovietinę tankų kuopą. Tų pačių metų spalį piloto sąskaitoje jau 100 sunaikintų priešo tankų, nemaža jų dalis – Kursko tankų mūšio metu.
Lapkričio mėnesį jis pakviečiamas į „Vilko guolį“, Fiurerio būstinę, kur A. Hitleris apdovanoja jį Riterio Kryžiaus Geležiniu kryžiumi su ąžuolo lapais ir kardais – tik 160 nacių yra gavę šį apdovanojimą. Beje, sužinojęs, kad apdovanojimui yra kviečiamas vienas, be savo porininko, Hansas, nepaklusdamas tiesioginiam įsakymui, su savimi pasiima ir jį – Erwinas Hentschelis taip pat apdovanojimą gauna iš A. Hitlerio rankų.
1944-ųjų kovo 20-oji pažymėta kaip juoda diena H. Rudelio karjeroje. 8-jo dienos skrydžio metu pilotas pastebi, kad jo kolegos, kitos „Štukos“ ekipažas, palieka rūkstantį pamuštą lėktuvą vos už puskilometrio nuo priešakinių sovietų pozicijų, netoli Dniestro upės. Hansas nusileidžia lauke ir paima pilotus – tai jis jau darė, pats buvo išgelbėtas analogišku būdu, tačiau šį kartą viskas kitaip. Įmirkęs ukrainietiškas juodžemis tiesiog įsiurbia lėktuvo ratus ir su papildomu kroviniu „Štuka“ negali pakilti. Sovietai, tuo tarpu, atidengia ugnį į bandančius gelbėtis lakūnus ir pasiunčia persekiojimo būrį. Saviškiai, įsikūrę kitame Dniestro krante nutolusiose pozicijose apie vykstančią dramą nežino.
Hansas, Erwinas ir numušto lėktuvo ekipažas pasileidžia į lenktynes su mirtimi – keletas kilometrų bėgte iki upės numetus į šoną ginklus švilpiant virš galvų priešo kulkoms. Vėliau, staigus lakūno kombinezonų numetimas slystant molinga Dniestro pakrante ir bandymas pasiekti kitą krantą.
Pavasario polaidžio metu Dniestras toje vietoje buvo daugiau kaip 500 metrų pločio, tačiau visi vyrai pūkštelėjo į kelių laipsnių vandenį ir pradėjo plaukti į kitą krantą. Upe slinko ižas ir nedideli ledo gabalai trenkdavosi į plaukiančių pilotų galvas, draskė rankas. Hansas pajuto, kaip nudiegė vieną petį ir vandenį nudažė kraujas...
„Kai nieko nebelieka, noras gyventi vis dar rusena“, – taip vėliau teigė H. Rudelis.
Pajutęs kojomis žemę vyras atsigręžė, mirtinai nuvargę draugai kepurnėjosi iš paskos, tačiau staiga porininkas Erwinas dingo vandens verpetuose. Hansas puolė atgal, tačiau keliasdešimt metrų nuo kranto srovė buvo per daug stipri – draugas neiškilo.
2,5 metų triuškinę priešą vienoje kovos mašinoje draugai amžiams išsiskyrė purvinoje Ukrainos upėje.
30 kilometrų, įsimaišęs civilių pabėgėlių minioje, peršautu petimi H. Rudelis ėjo iki savo pozicijų. Sunku pasakyti, ar jo niekas nepažino, ar ukrainiečiai nedegė ypatinga meile sovietams ir J. Stalino 100 000 rublių premija už Hanso galvą nieko nesudomino, tačiau vyras galiausiai pasiekė saviškius.
Gydydamasis sužeidimus Hansas sužinojo apie naujo porininko paskyrimą – juo tapo dalinio gydytoju dirbęs Ernstas Gadermannas. O frontas vis traukėsi atgal į vakarus.
Jau virš Latvijos, smarki oro gynybos ugnis sugadina Hanso ir Ernsto orlaivį, abu vyrai sužeidžiami, tačiau sėkmingai nusileidžia ir po trumpos reabilitacijos grįžta į rikiuotę. 1944-ųjų spalį H. Rudelis naikina sovietų tankus, padėdamas Klaipėdos gynėjams, o 1945-uosius sutinka Berlyne.
Susirūpinęs A. Hitleris asmeniškai apdovanoja H. Rudelį Riterio Kryžiumi su ąžuolo lapais, Kardais ir Deimantais – aukščiausio laipsnio nacių karo apdovanojimu (dalis apdovanojimo buvo pagaminta iš gryno aukso, inkrustuoto 68 deimantais. Pagaminta buvo tik 12 šių pasižymėjimo ženklų.) ir išreiškia viltį, kad H. Rudelis daugiau neskraidys, nes „Vokietijos žmonėms jo reikia“. Hansas, tuo tarpu, pareiškia, kad jeigu jam bus uždrausta skraidyti, apdovanojimo priimti jis negalėsiąs. Skraidyti H. Rudeliui vis dėl to leidžiama. Net tada, kuomet į dešinę koją pataiko skeveldra, Hansas į savo „Štuką“ lipa... sugipsuota koja. Vyro sąskaitoje jau 460 sunaikintų priešo tankų, kas atitinka daugiau kaip du sovietinius tankų korpusus (visoje sovietinėje Armijoje karo metu buvo 24 tokie korpusai). Feldmaršalas Ferdinand Schörneris, paskutinis nacių Vokietijos Vyriausiasis Armijos vadas, pareiškė: „Rudelis vienas vertas visos divizijos!“.
O pats H. Rudelis ir toliau kovoja su savuoju „dešinės kojos prakeiksmu“ – vasario 8-ąją ją tiesiog sutraiškė sprogęs priešlėktuvinio pabūklo sviedinys. Padedamas porininko Ernsto, beveik be sąmonės, Hansas nutupdė lėktuvą. Koją teko amputuoti žemiau kelio.
Tačiau kovo 25-ąją jis vėl lipa į lėktuvą. Per sekančius pusantro mėnesio dar 26 sovietų tankai virsta fakelais.
Po mėnesio jis pasiūlo išgabenti Fiurerį iš degančio Berlyno savuoju lėktuvu, bet A. Hitleris atsisako.
1945-ųjų gegužės 8-ją H. Rudelis radijo ryšiu susisiekia su amerikiečiais ir informuoja, kad atskrenda pasiduoti į Kitzingeno oro uostą. Savo dalinio vyrams, padėkojęs už tarnybą, Hansas duoda paskutinį įsakymą – leidžiantis JAV kontroliuojamame aerodrome apgadinti orlaivius, kad jie sveiki neatitektų priešui.
Beje, iki minėto oro uosto įgulos Hanso pranešimas nenukeliavo ir kilimo take išsirikiavę daugiau kaip 2000 amerikiečių ruošėsi iškilmingam pergalės dienos paradui. Tačiau vietoje savų lėktuvų prieš jų akis, laužydami važiuokles, ėmė leistis vokiški Junkersai.
Hansas Ulrichas Rudelis Rytų fronte įvykdė 2530 kovinių skrydžių, sunaikino 519 sovietų tankų, du laivus, apie 70 desantinių baržų, virš 150 priešlėktuvinių ir artilerijos pozicijų, daugiau kaip 800 transporto priemonių, 4 šarvuotus traukinius ir 52 priešo orlaivius. Taip pat nežinomą kiekį kelių bei tiltų. Išgelbėjęs 6 numuštų orlaivių ekipažus pats buvo sužeistas 5 kartus.
Karas jam baigėsi, tačiau nuotykiai – tikrai ne. Apie juos – sekančioje dalyje.