Visuomenė vadovaujasi idėjomis, kad rinkėjas pats geriausiai žino už ką balsuoti, kad klientas visada teisus, kad esminis prioritetas yra dvasinis ir emocinis klimatas. Tai perša prielaidą, kad žmogaus jausmai ir jo pasirinkimas yra tarsi šventa erdvė, į kurią negalima įsilaužti ir kuria negalima manipuliuoti. Juk tai ir atspindi laisvą valią ir niekas neturi teisės į ją kėsintis. Na, tai niekada nebuvo tiesa. Paprasčiausiai XIX-XX a. mokėjome sąlyginai nedidelę kainą už tai, kad įtikėjome šį mitą, nes niekas neturėjo tinkamos technologijos kuri nukreiptų svertus į reikiamą pusę. Deja, šiandien tam tikros korporacijos ir vyriausybės įgalina technologijas manipuliuoti žmonėmis, teigia istorikas Yuvalis Noa Hararis.[1]
Pastaruoju metu itin daug dėmesio skiriama dirbtiniam intelektui, tačiau derėtų nepamiršti ir biotechnologijų. Juk šios mokslo sritys dirba išvien.
Kad perprastumėte žmogų, jūs turite suprasti smegenų veiklą ir žinoti, kaip jis mąsto. Trumpiau tariant – jums reikalinga biologija. Tuomet galite suvokti individo jauseną ir nuspėti jo veiksmus, dalinai kontroliuoti bei manipuliuoti vartotoju. Žinoma, negalima to padaryti tobulai, tačiau įmanoma.
Buvęs „Google“ etikos dizaineris ir „Žmogaus technologijų centro“ įkūrėjas (Center for Human Technology)[2] Tristanas Haris[3] teigia, kad biotechnologijos gali mus perprasti naudojant specialius jutiklius, kurių pagalba apie asmenį išgaunama tokia informacija, kurios apie save nežino jis pats. Tai vadinama Eulerio vaizdo išdidinimu.[4] Fotokameroje įrengtas superkompiuteris, naudodamas matematinę lygtį gali aptikti kraujo mikro impulsus jūsų veide ir apskaičiuoti širdies ritmą. Tuomet galima įvertinti vartotojo streso lygį. Tokia vaizdo kamera nukreipta tiesiai jums į akis, registruoja vyzdžių išsiplėtimą, ir įvertinusi kognityvines funkcijas numato, kaip žmogus priima tam tikrą informaciją. Tada, pagal vartotojo širdies ritmą ir akių vyzdžių išsiplėtimą, galima atrinkti jam subalansuotą naujienų srautą. Panašiu principu veikė ir „Cambridge Analytica“[5] per 2016 m. Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus, neleistinai panaudojusi 50 mln. „Facebook“ vartotojų duomenis. Tikslas buvo pasiekti dar neapsisprendusį rinkėją ir nustatyti penkis svarbiausius jo asmeninio profilio bruožus: atvirumą, sąžiningumą, ekstravertiškumą, pritariamumą ir neurotiškumą, o tuomet šiems žmonėms išplatinti subalansuoto politinio turinio reklamą.
Svarbiausia perprasti žmogų geriau, nei jis pats supranta save. Galbūt algoritmai niekada nebus tobuli, tačiau jie turi būti geresni nei vidutinis vartotojas. Turime suvokti, kad esminės įžvalgos šiuo atveju kyla ne iš informatikos mokslų, bet studijuojant smegenų veiklą. Daugelis programuotojų, kuriančių šiuos nuostabius algoritmus, turi psichologijos pagrindus ir puikiai išmano kaip veikia mūsų protas. Būtent tai ir norima paveikti pasitelkiant visas šias operacijas.
Buvęs „Cambridge Analytica“ darbuotojas Kristoferis Vylis[6], bendradarbiaudamas su britų žiniasklaida (BBC, The Guardian ir kitomis) atskleidė schemą, kaip buvo šnipinėjami „Facebook“ vartotojai.
Prieš kuriant algoritmą ir panaudojant „Facebook“ jaustukus (👍, 👎), kurie padeda nuspėti asmens psichologinį profilį, buvo paruošta 120-ies klausimų anketa, skirta keliems šimtams tūkstančių žmonių. Apklausa buvo orientuota į bendrą visumą: „Facebook“ jaustukus, asmenybės testus ir pan. Visa informacija reikalinga nustatyti vartotojo bruožams. Svarbiausia, kad ji atskleistų pagrindinius įrašus apie jus, kuriuos ir norima nuspėti. Šiuo atveju tai buvo „Facebook“ duomenų bazė, paspaudimų srautas arba naršymo veikla internete. Pasak Kristoferio Vylio, tai esminės funkcijos, kurias reikėjo numatyti.
Visi klausimai naudoti apklausoje, buvo skirti norint sudaryti vadinamąjį „Ocean“[7] asmenybės modelį pagal asmens atvirumą, sąžiningumą, ekstravertiškumą, pritariamumą ir neurotiškumą (apie ką kalbėjo Tristanas Haris). Ir profiliuojant vartotojus testas pasirodė išties veiksmingas, skirtingai nei kitos panašios psichologinės anketos, tokios kaip Myers-Briggs.[8]
Kompanija „Facebook“ į šią veiklą įsitraukė tik pačioje pabaigoje, kuomet Kembridžo universiteto akademikas dr. Aleksandras Koganas[9] sukūrė apklausos programą. Už atsakytą anketą buvo siūlomas smulkus atlygis, tačiau registruotis reikėjo naudojant savo „Facebook“ paskyrą ir patvirtinti prieigą. Tokiu būdu Roberto Merserio[10] finansuojama „Cambridge Analytica“ pasiekė vartotojų duomenis.
Apytiksliai 32 tūkst. potencialių JAV rinkėjų gavo 2-5 dolerių atlygį už tai, kad atliko išsamų, politiškai orientuotą asmenybės testą, prie kurio prisijungė naudodami savo „Facebook“ paskyrą. Programa susistemino ne tik testo dalyvių duomenis, tačiau ir drauguose esančių vartotojų informaciją. Apytikriai 50 mln. neapdorotų vartotojų duomenų. Apklausų rezultatai buvo sulyginti su „Facebook“ jau turima medžiaga – jaustukų paspaudimais ir kita, siekiant sudaryti vartotojų psichologinius modelius. Tuomet algoritmai sugrupavo įrašus su turima medžiaga apie rinkėjus, kad būtų sukurtas tinkamas informacijos srautas su šimtais duomenų taškų kiekvienam asmeniui atskirai. Iš pradžių tai buvo pritaikyta 2 mln. žmonių 11-oje JAV pagrindinių valstijų, kurie gavo individualiai subalansuotą politinę reklamą, patirtimi dalinosi Kristoferis Vylis.[11]
Daugiau apie tai galite skaityti „The Guardian“ parengtame straipsnyje ČIA
„Cambridge Analytica“, veikdama išvien su Donaldo Trumpo komanda per 2016-ųjų metų JAV prezidento rinkimus, savo darbą atliko puikiai – Trumpas laimėjo. Politinė reklama buvo orientuota tiesiogiai į žmogaus psichologinę jauseną, nes dažnai socialinės žiniasklaidos vartotojas priima informaciją vadovaudamasis savo emocijomis, o ne racionaliu požiūriu. Tai gali būti džiuginantis, arba pyktį ir agresiją keliantis turinys, ir tai pats efektyviausias būdas pasiekti norimą rezultatą. Asmuo pasidalina tokiu skelbimu savo „Facebook“ paskyroje ir taip platina jo adresu sufabrikuotą turinį sraute.
Šiandienos pasaulis yra itin margas ir įvairus, ir kinta jis nepaprastu greičiu. Esame sujungti vieno didelio politinio, ekonominio, globalaus socialinio darinio. Nieko panašaus žmonijos istorijoje dar nėra buvę anksčiau. Sąveikaujame bendrame tinkle ir šia kryptimi judėsime vis greičiau ir greičiau. Todėl natūralu, kad susiduriame su tokiomis problemomis kaip globalizacija, emigracija, terorizmu, separatistiniais judėjimais ir rasizmu. Radikalūs politikai skatina vis didėjančias nacionalizmo, fašizmo ir šovinizmo nuotaikas. Tie žmonės neklausia rinkėjo, ką jis galvoja. Vietoje to jie agituoja asmens savijautą, nes puikiai supranta, kad manipuliuodami emocija gali laimėti balsą, o socialiniai tinklai prisideda prie radikalizuoto ir specialiai vartotojui subalansuoto politinio turinio sklaidos. Blogiausia tai, kad asmuo dažnai nė nenutuokia, jog yra tikslingai maitinamas sufabrikuota informacija.
Negana to, dar turime ir COVID-19 pandemiją, todėl nuolat iškyla žmogaus laisvių suvaržymo klausimai ir begalės spekuliacijų, kurios be jokių apribojimų plinta internetinėje erdvėje. Tokia informacija tiesiog kaitina vartotojų kraują socialiniuose tinkluose, o laimėtojai šiame žaidime yra duomenis ir srautus kontroliuojančios bei vartotojais manipuliuojančios korporacijos, neretai dirbančios vyriausybių pavedimu dėl politinių tikslų.
Kaip žinia – didžiausią pyktį ir agresiją keliančia informacija retai kada abejojama. Tai gali supriešinti bendruomenę ar net valstybę (pavyzdžiui, Rusijos taktika – skaldyk ir valdyk). Apie rasinę ir kultūrinę takoskyrą, kurią Jungtinėse Amerikos Valstijose įžiebė 2016 m. prezidento rinkimai, rašė NBC News[12], o „Cambridge Analytica“ tuo puikiai pasinaudojo ne tik per rinkimus, bet ir per Brexitą.[13]
Šis žaidėjas savo pėdsaką paliko ir Lietuvoje, kuomet 2015 m. savivaldos rinkimuose Liberalų sąjūdis iš „Cambridge Analytica“ įmonės „SCL Elections“ pirko paslaugas už 30 tūkst. eurų, kurios galėjo padėti Remigijui Šimašiui laimėti Vilniaus mero postą. Deja, tuometis Eligijaus Masiulio skandalas užgožė šį įvykį. „Laisvės TV“ žurnalistų kalbinti ekspertai teigė, jog pastarasis atvejis apie socialinio profiliavimo, socialinių tinklų, modernėjančių technologijų įtaką politiniams procesams ir nacionaliniam saugumui vertas atviros diskusijos, o problema yra daug gilesnė, nei yra matoma Lietuvoje.[14]
Vargu ar Markas Zukerbergas[15] ir „Facebook“ vadovybė nieko nežinojo apie savo vartotojus, kuriems politinės žinutės buvo skirstomos pagal išanalizuotus psichologinius modelius, taikant tiesiai į asmenybės achilo kulną – emocijas. Didžiausia grėsmė su kuria susiduriame XXI a. yra ta, kad asmuo dažnai nė nenutuokia, kad gali būti sekama jo veikla internete, ir, kad kuriami algoritmai analizuoti žmogaus mąstymą bei emocijas, yra pritaikyti jo kontrolei. Kad vartotojo pasirinkimas dažnai yra ne jo paties sprendimas, bet manipuliuojančios jo profilio psichologine informacija korporacijos algoritmo rezultatas.
Kaip teigė istorikas Yuvalis Noa Hararis – lengviausia manipuliuoti tais žmonėmis, kurie netiki, kad jais kas nors gali manipuliuoti.
Sujungus biologines žinias, kompiuterių skaičiavimo spartą ir turimą duomenų informaciją, atsiranda galimybė „įsilaužti“ į asmenį. Daugybė vyriausybių, korporacijų ir institucijų, per visą žmonijos istoriją siekė perprasti piliečius, kad galėtų juos kontroliuoti, pasakojo istorikas. Tik tai buvo neįmanoma, nes niekas neturėjo tiek biologinių žinių, kompiuterinės technologijos ir duomenų. KGB savo objektą galėjo sekti kiaurą parą, tačiau jie neturėjo reikiamų įrankių ir informacijos, kad iššifruotų, kas dedasi jo galvoje, kas vyksta mintyse ir kaip jis mąsto. Šiandien pirmą kartą žmonijos istorijoje, arba bent jau 10-20-ies metų bėgyje, tam tikros korporacijos ir vyriausybės turės biologonių žinių, duomenų ir kompiuterinių technologijų, kuriomis gebės manipuliuoti milijonus žmonių. Jeigu laiku nesiimsime atsakomųjų priemonių, tai gali reikšti liberalios demokratijos pabaigą.
Technologijos suteikia naujų galimybių, tačiau jas galima panaudoti kuriant labai skirtingas visuomenes. XX a. naudodamos traukinius, elektrą, televiziją, radiją ir automobilius, vienos vyriausybės kūrė komunistines diktatūras, kitos fašistinius režimus, o trečios – liberalias demokratijas. Ir jos visos rėmėsi tomis pačiomis technologijomis. Lygiai tas pat vyksta ir šiandien, skiriasi tik ištekliai ir įrankiai. Svarbiausia suvokti tikrąjį jų potencialą ir pradėti atviras politinio lygmens diskusijas šiuo klausimu.
Mokslininkai ir inžinieriai įžvelgia naujųjų inovacijų galimybes, tačiau politinė sistema ir didžioji dalis visuomenės nežino, su kuo susidūrė. Todėl istorikų, filosofų ir socialinių mokslininkų užduotis yra nutiesti tiltą tarp inžinierių, biologų, genetikų bei plačiosios visuomenės ir tokiu būdu užmegzti atvirą, viešą diskusiją. Ir, kaip teigė profesorius Yuvalis Noa Hararis, tai turėtų būti vienas svarbiausių klausimų kiekvienuose rinkimuose, keliamas pasauliniu lygmeniu.[16]
Šaltiniai:
[1] „Yuval Noah Harari and Tristan Harris interviewed by Wired“, www.tristanharris.com
[2] „Center for Human Technology“, www.humanetech.com
[3] „TRISTAN HARRIS“, www.tristanharris.com
[4] „Extracting physiological information in experimental biology via Eulerian video magnification“, www.bmcbiol.biomedcentral.com
[5] „Cambridge Analytica planted fake news“, www.bbc.com
[6] „Whistleblower Explains How Cambridge Analytica Helped Fuel U.S. 'Insurgency' “,www.npr.org
[7] „The Big Five Personality Traits“, www.simplypsychology.org
[8] „Free Personality Test“, www.16personalities.com
[9] „How academic at centre of Facebook scandal tried – and failed – to spin personal data into gold“, www.theguardian.com
[10] „Robert Mercer: the big data billionaire waging war on mainstream media“, www.theguardian.com
[11] „Cambridge Analytica: how did it turn clicks into votes?“, www.theguardian.com
[12] „How the 2016 Election Exposed America's Racial and Cultural Divides“, www.nbcnews.com
[13] „Facebook’s New Controversy Shows How Easily Online Political Ads Can Manipulate You“, www.time.com
[14] „Rinkimus laimėti Lietuvoje pakaktų kelių šimtų tūkstančių“, www.rita.lt
[15] „Mark Zuckerberg“, www.biography.com
[16] „Hacking Humans - Yuval Noah Harari Roundtable at EPFL“, www.youtube.com