Beveik visos apklausų bendrovės neturėjo abejonių, kad Demokratų partijos atstovė Hillary Clinton nugalės Respublikoną Donaldą Trumpą. Pavyzdžiui, „Princeton Election Consortium“ statistinis modelis tokią tikimybę vertino 99 proc.; „Huffington Post“ – 98 proc. Šioje rinkoje lyderiaujantis „FiveThirtyEight“, net ir palikdamas didesnę galimybę oponentui, taip pat tvirtino, jog Clinton ryški favoritė – jos šansai siekė 71 proc.
Kas nutiko? Kodėl Trumpas sudrebino pasaulį tapdamas naujuoju Baltųjų rūmų šeimininku? Jei apklausos prašovė prieš ketverius metus, kodėl turėtume manyti, kad jos ko nors vertos šiemet? Tai – vienas dažniausiai kartojamų argumentų, kuriuo bandoma pabrėžti, jog įtikinama Joe Bideno persvara apklausose prieš Trumpą yra nieko verta.
Išskiriamos kelios priežastys, kodėl tyrimai nebuvo (iki galo) tikslūs. Visų pirma, problema gali būti ne patys tyrimai, o jų interpretacija. Pavyzdžiui, „RealClearPolitics“ apklausų vidurkis rodė, kad prieš pat rinkimus nacionaliniame lygmenyje Clinton lenkia Trumpą 3,3 proc. persvara. Realybėje nacionaliniu mastu ji surinko už konkurentą 2,1 proc. daugiau balsų, tad spėjimo ir tikrojo rezultato neatitiktis – minimali. Tiesa, bendri balsų skaičiai visos valstybės mastu nelemia prezidento rinkimų laimėtojo, tačiau apie tai – kitame straipsnyje.
Kadangi tyrimų paklaida yra apie 3 proc., prašauta nebuvo itin smarkiai (Mičigano apklausų vidurkio skirtumas nuo realybės buvo 3,9 proc., Pensilvanijos – 2,8 proc.). Kiek didesnė paklaida Viskonsine (7,2 proc.). Tai tik įrodo, jog statistiniai modeliai, besiremiantys daugybe duomenų bei agreguota informacija, išryškina tendencijas, bet neatsižvelgia į niuansus. Ką jau kalbėti apie viešąją erdvę, kurioje apžvalgininkai skuba daryti išvadas ir negaišta laiko detalėms.
Clinton vėliau atvirai skundėsi, jog jos pergalės lūkestis, kurį sukūrė favoritės etiketę priklijavusi žiniasklaida, sudarė prielaidas daliai jos rinkėjų apskritai neiti balsuoti. Jei laimėtojas aiškus, kam vargintis? Galiausiai paaiškėjo, kad skirtumas tarp Trumpo ir Clinton kertinėse valstijose buvo minimalus, tad ir kiekvieno balso kaina – milžiniška.
Antra priežastis – neapsisprendę rinkėjai. Jie paskutinę akimirką netikėtai didele persvara puolė į Trumpo glėbį. Galbūt tą paskatino paskutinėmis dienomis prieš rinkimus paaiškėjusios aplinkybės apie atnaujinamą FTB tyrimą prieš Clinton dėl nutekėjusių el. pašto laiškų, o gal ir kiti veiksniai. Faktas tas, jog ši rinkėjų kategorija svariai prisidėjo prie Trumpo sėkmės.
Trečia aplinkybė – nepakankamai įvertintos kai kurios rinkėjų grupės. Sociologiniai tyrimai remiasi visuomenės pjūviais pagal amžių, išsilavinimą ir kitus demografinius veiksnius. Tyrėjams svarbu nustatyti, koks kiekvienos iš šių grupių tikėtinas svoris galutinėje balsuojančiųjų kompozicijoje. Po rinkimų paaiškėjo, jog nebuvo pakankamai pasvertas baltaodžių rinkėjų, neturinčių aukštojo išsilavinimo, vaidmuo. Paprastai tariant, jų indėlis galutiniame rezultate buvo didesnis, nei spėjo sociologai. Kadangi ši rinkėjų kategorija buvo itin palanki Trumpui, tai neabejotinai sąlygojo balsavimo baigtį.
Įdomu, jog 2012 metais išsilavinimas nebuvo toks akivaizdus rinkėjų pasirinkimą sąlygojantis faktorius. Be to, aukštesnio išsilavinimo rinkėjai yra labiau linkę dalyvauti sociologinėse apklausose ir juos lengviau tyrėjams pasiekti. Ne veltui daugelyje apklausų išsilavinimą turinčių rinkėjų dalis būna gana didelė, apie 45 proc., nors paskutiniai JAV gyventojų surašymo duomenys skelbia, jog diplomus turi tik apie 28 proc. pilnamečių. Todėl tyrėjai gali teisintis, jog objektyvios aplinkybės kliudė jiems pateikti tikslesnes prognozes.
„FiveThirtyEight“ taip pat primins, jog jų prieš rinkimus palikta 30 proc. Trumpo pergalės galimybė – ne tokia jau ir maža. Jis nebuvo favoritas, bet ir nurašyti nevertėjo – juk buvo kone identiška statistinė tikimybė, kad Domantas Sabonis NBA prames baudos metimą (2019 metais iš 296 bandymų netaiklūs buvo 86 – ne taip jau ir mažai).
Vargu, ar toks apklausų rengėjų atsakas įtikins. Analitikams teks įrodyti, kad iš klaidų buvo pasimokyta. Juolab, kad šių metų rinkimuose prognozių tendencijos panašios: „The Economist“ modelis Bideno šansus laimėti vertina 91 proc., „JHK Forecast“ – 88 proc., „FiveThirtyEight“ – 86 proc. Istorija kartojasi? Galbūt, bet dar vienos staigmenos galimybė neatrodo didelė. Sociologai atsižvelgė į ankstesnių modelių neatitikimus bei įtraukė daugiau žemesnio išsilavinimo respondentų. Be to, šį sykį tik mažiau nei dešimtadalis elektorato teigia esą neapsisprendę, už ką balsuoti. Svarbu ir tai, kad apie 12 milijonų amerikiečių jau balsavo išankstiniuose rinkimuose, ir jų aktyvumo rodikliai atrodo gana palankiai Bidenui (pavyzdžiui, Floridoje aktyviai balsuoja vyresnio amžiaus rinkėjai, kurie šį sykį, panašu, pozityviau žvelgia į Demokratą, o ne perrinkimo siekiantį Trumpą. Galiausiai stabilus Trumpo asmeninis nepopuliarumas, pandemija, ekonominis šalies buksavimas ir faktas, kad jis dabar yra už ketverių metų darbo rezultatus atsakingas prezidentas, o ne iššūkį „supuvusiam politiniam elitui“ metantis turtingas verslininkas , apsunkina jo galimybes.
Bet tuo pačiu tyrėjai šiemet it susitarę kartoja, kad kova dar nebaigta ir laimėtojas paaiškės tik per balsavimą, o ne analizuojant skaičius statistinėse lentelėse. Juk politika, ypač pandemijos metu, išties nenuspėjama.